BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gruodis, 2010

sekmeskodas

The most popular Lithuanian folk tale

On the New Year’s eve and one year anniversary, I want to dedicate this column “Lithuanian folk tales and stories” to  a wonderful lady Lori Shula from Florida, USA, who was our host during the 2010 New Year meeting and who wondered what the most popular Lithuanian tale we could tell her. I tried hard to recall all the details of the story, but alas, I told her only the basics. So here comes the full story.

The tale “Egle - the queen of serpents” is one of the most  popular Lithuanian tales. It is included into the syllabus of Lithuanian subject. However, it is full of tragic elements and should be adapted for young children. Enjoy reading!

“Once somewhere in Lithuania lived a family that had three daughters and nine brothers. The youngest of the sisters, Egle, was the most beautiful of them. One day Egle and her sisters went to a beautiful lake for an evening swim. They left their clothes on the shore and ran into the cool water. Having swum and bathed as much as they wanted, the maidens left the water and started to dress. Egle, the youngest of them, discovered a serpent in her clothes. The serpent started speaking to her in a human voice. He asked Egle to marry him - then he would give her clothes back. Egle couldn’t imagine herself marrying a snake, but she just wanted the snake to leave and promised to become his wife. The serpent slithered out of the folds of her dress and disappeared into the thick grass. Seven days went by, and Egle forgot about her strange promise.

One morning she heard a great rumbling noise and saw that it was made by a carriage pulled by hissing grass-snakes. Soon there were snakes all over the ground. Frightened, Egle told her parents all that had happened that night at the lake. Egle’s parents could not accept the thought of losing their daughter. They dressed a white goose as the bride, adorned her with white flowers and lifted her into the carriage. The grass-snakes departed swiftly to the nearby forest. There they heard a cuckoo saying that this was not the bride they should have had, only a white goose. Furious, the snakes returned thundering to Egle’s house. They returned to claim the real bride. They startled her parents who still did not want to lose their daughter - and give them a sheep dressed all in white. The cuckoo warned the snakes once more.

Again they returned rumbling even more loudly. They started threatening to burn the house down if they were deceived once more. This time Egle had to keep her promise. Parents wept and bid farewell to their beloved daughter.

The grass-snakes brought Egle to the sea shore where she found a handsome young man waiting for her. He revealed that he was that same serpent she had seen at the lake shore and promised to marry. He was also the king of the snakes - his name was Zhilvinas. Zhilvinas escorted Egle to his underwater castle. There she found everything her heart desired, and Egle spent her days happily with her loving husband. They had four children - Azhuolas (Oak), Berzhas (Birch), Uosis (Ash) and a little daughter Drebule (Aspen). Days went by, and Egle longed for her home and the sunny beach. She longed for her sisters and her parents more and more.

Zhilvinas promised her a trip home if she would wear out the iron shoes he had given for her. Egle walked on the rocks and pebbles, but the shoes did not have even a tiniest scratch on them. In despair, Egle turned to an old sea witch for advice. The witch told Egle to have a smith put these shoes in his forge - the shoes would wear out soon after that. The next day, Egle returned the worn shoes to her husband. She then received another challenge from him. She had to spin a tuff of silk. It seemed to be an endless job, for it did not shrink no matter how much she spun. Egle turned to the sea witch once more for help. She told Egle to throw the silk into the fireplace. The silk blazed up for a moment and the fire went out because it had a magic spell cast upon it. Afterwards she could quickly finish the spinning. Zhilvinas had then a third request for Egle. He asked Egle to bake some bread to bring home to her family. If she completed this task, then she would be free to go. He then hid every dish in the kitchen except an old sieve.

Tears ran down Egle’s bright face, for she did not know how to make bread without any pans. The old witch helped Egle once more. Egle was told to go to the spring of fresh water, find some soft clay and stuff the holes of the sieve with it - then she could bring home some water and make a dough for the bread. After she completed this chore, there was nothing else to keep Egle from going home. In parting, Zhilvinas told Egle and the children not to stay longer than 9 days and upon returning to the seashore to call him by name and say: if you are alive, come as milk foam, if you are dead, come as blood foam.

Egle left with her sons and the daughter. Her kinfolk had never expected to see their dearest daughter alive again and had a great feast to celebrate her visit. Egle’s brothers had no desire to lose Egle again and plotted to kill her beloved husband. At night they took the oldest son Azhuolas with them to pasture the horses and started asking him how they were to call their father when they wanted to return home. But Azhuolas was a stout boy and did not betray his father. Neither did Berzhas and Uosis when they were asked by Egle’s brothers on the next two days. On the fourth day, the brothers took little Drebule to the pasture. The little one was afraid of her angry uncles and their whipping switches. Afraid they would hurt her, she cried as she told them all about the song. The brothers at once set forth to the sea and called Zhilvinas. They saw that the waves had a milk foam and Zilvinas coming on them and attacked Zhilvinas with their scythes. After nine days Egle set out to journey back home. On the seashore she sang the song she was told to sing by her husband. She then looked for the milk foam on the sea. But instead, what she saw was a bright crimson blood foam.

Deep pain shook Egle’s heart - she cast a spell on her children and they all turned into great Lithuanian trees. The sons became trees that are valued even today for their great strength. The little daughter turned to a frail aspen tree that shakes in the mildest wind. Egle herself turned to a fir tree and stayed close to the sea shore to mourn for her husband forever.”

Do you like the story? What do you think about it? What is the most popular tale in you country?

Happy New Year, Lori! Happy New Year, my readers!

Rodyk draugams

sekmeskodas

Smėlis saujoje/Sand in the hand

Išgyvenu pačią žiemiškiausią kalėdinę savaitę ir kaip tikra “mokyklinė” mokytoja atostogauju. Jausmas nuostabus, atsižvelgiant į tai,  kad seniai to nedariau. Pirmadienio rytą pradedu šiltu bananiniu pyragu ir Bruno Ferrero knyga, nes Tomas paliko raštelį: “Puikūs pasakojimai, paskaityk! Gal tai savotiškas atsakymas mums dėl draugų.”

Skaitau “Smėlio saują”

“Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:

-Mama, pagaliau pavyko surasti draugą. Kaip jį išsaugoti?

Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus ir kuo labiau gniaužė,  tuo smarkiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:

-Supratau!”

Gyvenime mane kartais užklumpa klausimas -  “Kas gi vyksta su tais draugais?” Vieni ateina, kiti išeina. Migruoja.  Atvažiuoja. Išvažiuoja. Gyvena savo gyvenimus, tarsi neleisdami būti jų gyvenimo dalimi. Draugai yra, bet jų nėra.

O Kalėdos, pasirodo, iš tikrųjų stebuklų metas, nes šią savaitę, kiekvieną dieną gaunu patvirtinimą, kokie nuostabūs draugai ir geri pažįstami mane supa. Kažkas nerealaus po pusmečio nebendravimo sutikti Juliją ir šiltai šiltai pasikalbėti, tarsi niekur nieko. Arba pavakaroti su “turkų” grupele, kuri susiformavo dar studijų metais, o laikui bėgant ir aplinkybėm keičiantis yra priversta įsileisti “naujokę”. Malonu jaustis grupės dalimi. Ačiū Akvile, Artūrai,  Neringa ir Regina! O kai Antonio ištaria lietuviškai išmoktą  frazę “Aš tavo Kalėdų Senis. Ar buvai geras?” pasidaro smagu  ir šilta, visai kaip vaikystėj. Tai vienas iš šilčiausių mano pažįstamų užsieniečių, su kuriuo  bendrauti netrukdo tai, kad nesimatei pusantrų metų. Ačiū Anai, kuri yra nuostabi mokinė visomis prasmėmis ir kurią mokyti man didelis džiaugsmas. Ačiū Inesai ir Pavelui už nuoširdų bendravimą. Tikiuosi mūsų draugystė tik stiprės! Ačiū Vitai ir Adomui, kurie nepaisant laiko ir atstumo išlieka gerais mūsų draugais. Ačiū Vilmai ir Vaidui, kurie yra mūsų “kelioniniai” bendražygiai. Ačiū Alinai, kuri studijuodama Velse nepamiršta buvusios mokytojos. Ačiū Ingai už  šiltą “staigmeninį” skambutį, po kelerių metų “nebendravimo stažo”. Ačiū Justinai, puikiam tikslų siekiančiam žmogučiui, kuri pati keisdamasi keičia pasaulį aplink save į gerąją pusę. Ačiū Donatui, kuris visada padeda techniniais klausimais. The last but not the least, ačiū “Kito Varianto” lektorėms: Edvinai, Mildai, Agnetai, Viktorijai, Ugnei, Editai, Gintarei ir Evelinai - esu laiminga mokydamasi su jumis ir iš jūsų.

Elementaru tai, kas paprasta. Svarbiausia yra duoti, o ne imti. Tačiau kasdienybė mus taip įtraukia, kad paprasčiausiai pamirštame tai, o pamiršę imame teisintis. Šią savaitę stengiausi duoti, nieko nesitikėdama mainais. O nusiteikus  duoti - vyko maži ir dideli stebuklai.

Rodyk draugams

BAMBUKAS. Fermeris pasodina bambukų daigų į žemę ir užberia juos pelenais. Daigeliai miega ketverius metus. Kievieną rytą fermeris juos palaisto. Ketverius metus kiekvieną rytą!

 

 

bamboo

Ketvirtų metų pabaigoje augalėlis išlenda iš žemės. O tada bambukas per 90 dienų užauga 20 metrų.

 

Rodyk draugams

sekmeskodas

Kalėdinis laiškas/ Christmas-letter

Ar žinote žaidimą ‘Slaptas draugas’, kai dalyviai (mokiniai, studentai ar mokytojai) traukia popierėlį su draugo vardu, o ištraukę paslapčia daro draugui malonias staigmenas ar visaip kaip juo rūpinasi savaitę ar dvi. Šį žaidimą žaidžiau būdama studentė, o dabar vaikai jį aktyviai žaidžia mokykloje.

Vieną šio žaidimo alternatyvą naudoju per anglų kalbos pamoką, kurio tikslas - parašyti patį “fainiausią”  kalėdinį laišką draugui, kurį šis gaus per žiemos atostogas, kai ore sklandys pati pačiausia kalėdų dvasia, už lango kiurksos pusnys, o širdyje bus tas geras geras jausmas - Kalėdos - “Gera daryti gera”.

Kitavertus, tokius tikrus laiškus galima parašyti seneliams, pusbroliams, pusseserėms ir kitiems mieliems žmonėms. Kada paskutinį kartą gavote  ar siuntėte tikrą laišką?

PRIEMONĖS:

lapeliai su vardais;

mini - anketos moksleiviams (kuriose jie surašo svarbią inforrmaciją apie save);

spalvoto popieriaus lapas arba popierius laiškams;

įvairūs paveiksliukai  laiško papuošimui ( lipdukai, iškarpos iš žurnalo, piešiniai, karpiniai);

rašymo ir spalvinimo priemonės, žirklės, klijai.

KAIP VISKAS VYKSTA?

  1. Vaikai užpildo mini anketėles apie save, kad draugui staigmeną būtų lengviau atlikti.

Anketos punktai:

  • vardas, pavardė…
  • aš mėgstu…
  • mėgstamos spalvos…
  • mane pradžiugina…
  • man nepatinka…
  • mano adresas… (Pastaba: adreso skelbimas viešai gali būti nepageidautinas, mokytojas šią eilutę nukerpa ir pasilieka sau, o surinkęs vokus su mokinių laiškais pats užrašo adresus ir išsiunčia, taip garantuodamas konfidencialumą).

2.  Ištraukia lapelį su draugo (pvz. Mildos)  vardu ir pasiima Mildos anketą.

3. Klasėje arba namuose  parašo laišką anglų kalba (juk visgi jos mokomės), stengiantis, kad laiško turinys  ir “dekoras”  būtų malonus gavėjui. Esant reikalui, mokytojas padeda gramatikos/žodyno klausimais.

4. Laišką patalpina į voką, kurį taip pat galima nepersistengiant  “dekoruoti”.

5. Užrašęs draugo vardą/ pavardę atiduoda laišką mokytojui.

6. Mokytojas užrašo adresus ir išsiunčia.

7. Vaikai gauna laiškus per žiemos atostogas. Smagiausia  - tarp Kalėdų ir Naujųjų.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Besišypsanti dovana/ Smiling gift

Turbūt jau girdėjote, kad 2011-ieji pagal Rytų kalendorių yra Baltojo metalinio Kiškio (Katino) metai.

Stebuklingi

Prieš keletą dienų, perkant šiuos meilius “tapukus”,  apie būsimus katino metus užsiminė pardavėja. Koks skirtumas kokio gyvūnėlio metai, bet užsidėjus stebuklingus kačiukus - šypsena iki ausų ir noras šokinėti iš laimės garantuoti.

Teoriškai galima ir pačiam nusimegzti, bet nusipirkti bus pigiau ir greičiau.

Truputis suvaikėjimo dar niekam nepakenkė  :)

Rodyk draugams

“Ant didelio medinio stalo degė keturios žvakės. Naktis už lango migdė snaiges, o aplink buvo taip tylu, kad girdėjosi kaip žvakutės kalbasi. Pirmoji sakė: ” Aš esu Ramybė”. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti.” Ir šios žvakės liepsnelė užgeso. Antroji sakė: “Aš esu Tikėjimas”. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.” Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: “Aš esu Meilė”. Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai- savo artimųjų.” Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso. Staiga… į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko: “Ką darote! Jūs turite degti – aš bijau tamsos!” Tai ištaręs pravirko. Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: “Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galime uždegti ir kitas tris žvakes: Aš esu Viltis”. Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas. Mūsų širdyse tegul niekad neužgęsta Viltis… ir kiekvienas mūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo Viltimi visada galintis vėl uždegti Tikėjimą, Ramybę ir Meilę !!!”

Rodyk draugams