BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2011

Tai, kad esu mokytoja, mane dažnai verčia būti praktiška ir kiekvienoje smulkmenoje įžvelgti daugiau nei vieną galimybę. Ypač galimybę kažką įdomaus panaudoti pamokų reikmėms arba tiesiog užsiimti praktišku “menu”. Šiandien - tai rankų darbelio vokai, karpiniai ar netgi a lia “laiškų popierius”.

Being a teacher makes me practical even in small details, I everywhere look for a possibility to use something interesting for the sake of teaching or just take up some practical “art”. Today I want to share some ideas about self-made stationary.

Popierius laiškams arba mini užrašų knygutė

Letter paper or mini notebook

Viskas atlikta elementariai ir greitai. Reikia dviejų atvirukų, kaip pagrindo. Juos suklijuojame, kad gautusi atverčiama knygutė. Vieną paveiksliuką klijuojam ant viršaus, kitą viduje ir dar įlipdome lapelių krūvelę, o klijavimo vietą paslepiame dekoruota juostele.

Two standard-size postcards were sticked together in order to get the “shape” of a notebook,  I used some magazine cut outs for the cover and the inside and then I simply glued in some small sheets of paper. Thus, it turned out to be a small notebook which was actually used as letter-paper.

Nr. 1-3 vokai, iš žurnalų ir reklaminių skrajučių. Nr. 4 Knygos skirtukas-karpinys, kurį panaudojau voko dekoravimui.

No 1-3 envelopes made of magazine covers or flyers. No 4 A cut-out - bookmark, which was used to decorate an envelope.

Drugeliški karpiniai

Butterfly cut-outs

Vietoj spalvoto popieriaus galima naudoti žurnalų reklamas, nes jos būna gražių spalvų, o teksto mažai. Tokiais karpiniais galite pagyvinti bet ką: laiškus, užrašų knygutes, sąsiuvinius arba kaip aš - užklijuotą keletą spalvotųjų lango kamputyje - gražiai žiūrisi ir įneša vasariškos nuotaikos.

Instead of the common colourful paper for stationary, I also re-use magazines as they are full of different beautiful colours. Such paper cut-outs can decorate your letters, notebooks, exercise-books or even the corner of  your window, thus reminding you of summer.

Rodyk draugams

sekmeskodas

English vocabulary practice

Having covered a module from their English book “Channel 1″, the students of Year 5 wrote a test. They usually manage to write it in 30 min., so I’ve been thinking  what interesting and engaging  could be done during those 15 min., as the lesson lasts 45min.

I had different magazine pictures cut out beforehand, so it was high time to use them. Students had been warned that after writing and shortly self-checking the test, they were supposed to take a pile of 10 pictures, return back to their working place and in pairs glue the pictures (making a poster), write the right word which depicts the object and make a sentence or a question with that word. I emphasized that it  was important to work in a team and help each other.

Some examples

They were really excited, though some of them were unwilling to work in pairs. 15 minutes  were not enough, but luckily we had one more lesson on that day, so they had a chance to finish everything within 10 min. of the second lesson.

If you have some spare time, a kind of presentation could/should/ be arranged. The students of mine just examined their classmates’ posters and shared some comments.

Rodyk draugams

Neįprasta kalėdines istorijas skaityti po Kalėdų, bet taip jau yra, kad tik dabar skaitau M. Binchy “Kalėdų skrynelė”. Knygoje Kalėdos tik priedanga arba proga parodyti, kokie iš tikrųjų žmonių, ypač šeimos narių, santykiai, tikslai, norai ir jų potekstės. Knyga susideda iš apsakymų, man ypač patiko “Pirmasis Kalėdų žingsnis” , subtili psichologija kaip elgtis arba nesielgti su paaugliu. Istorija “Užsispyrėliai” labai gerai parodo, kas skatina nuolat burbančius žmones dar labiau burbėti, o kai burbėti gali nebelikti dėl ko, nuoširdžiai sujaudina jų bendradarbiavimas ir geraširdiškumas, siekiant padėti savo “direktorei”. O apsakymas “10 kalėdinių nuotraukų” smagus savo gyvenimiškais santykiais tarp namiškių ir netikėtomis jų paslaptimis. Juo ir dalinuosi su jumis.

“Morai Kalėdos labai patikdavo. Džimis jas tik pakęsdavo. Kai Mora buvo vaikas, Kalėdos būdavo milžiniškas įvykis: kas dieną ji atverdavo naują Advento kalendoriaus langelį, žiūrinėdavo kalėdinius atvirukus, garsiai skaitydavo eiliuotus linkėjimus, paskui atvirukus suverdavo ant spalvotos virvutės. Kalbos apie Kalėdų eglutę prasidėdavo spalio mėnesį, o dovanėlės, dailiai suvyniotos su užrašytu vardu, gulėdavo po eglute ir kone savaitę būdavo čiupinėjamos su viltimi ir net baime spėliojant, kas tai.

Kai jie susituokė, iš pradžių Džimiui tai atrodė žavu, jis bučiuodavo jai nosytę ir sakydavo, kad ji labai miela. Metams bėgant Mora pastebėjo: kaip ir daugelis dalykų, Kalėdos jam nublanko. Taigi Kalėdų džiaugsmo paslaptį ji puoselėjo vien su vaikais, gimusiais vienas po kito. Šiais metais Kalėdų Senelio reikėjo tik Rebekai. Rebeka buvo ketverių, Džonas, Džeimsas ir Orla jau per dideli. Tačiau eglutei, žiburiukams, žvakėms ir bugienių vainikui ant durų negali būti per didelis. Mora noriai darbavosi viena ir Džimio, vakare grįžtančio iš darbo, tais rūpesčiais neapsunkindavo. Su juo tarėsi tik dėl Didelės Dovanos kiekvienam vaikui.

Džeimsas dešimties metų – jis gaus dviratį. Džonas aštuonerių, jam teks elektroninis žaidimas, apie kurį dažnai užsimindavo. Rebeka gaus daug spalvingų, triukšmingų žaisliukų, Didelei Dovanai ji dar per maža, tik Orlai… ką dovanoti ištįsusiai keturiolikmetei? Mora manė, kad Orlai patiktų dovanų čekis apsipirkti madingų drabužių parduotuvėje: mokyklos draugės leisdavo ištisas valandas vien spoksodamos į jos vitriną. Džimis manė, kad Orlą nudžiugintų rašomoji mašinėlė ir trumpi mašinraščio kursai. Čia jų nuomonės visiškai nesutapo. Mora pasakė, kad dovanoti Kalėdoms mašinraščio kursus – tas pat kaip moteriai dovanoti knygą apie dietas arba Svorio stebėtojų draugijos nario bilietą. Džimis pareiškė, kad duoti vaikui tokios parduotuvės čekį – tai suteikti teisę pirkti iškrypėliškus transseksualų drabužius su tėvų pritarimu. Abu pasiūlymai netiko. Taigi jie nusprendė padovanoti jai Polaroid fotoaparatą. Tokį, kuris iš karto daro nuotraukas. Šventiška, šiuolaikinei kartai reikalinga dovana. Ją ir nupirko, suvyniojo į gofruotą popierių, sudėjo į kelias dėžutes, kad Orla, čiupinėdama dovaną šimtus kartų, iki paskutinės akimirkos negalėtų atspėti, kas ten.

Savo motinai, kuri atvykdavo per Kalėdas paviešėti, Mora nupirko šildomus plaukų suktukus. Moros nuomone, motina sekė madą ir buvo žavi; Džimio nuomone, ji rengėsi kaip šešiolikmetė, kaip moteris, nemokanti gražiai senti. Dėl jos apsilankymo per Kalėdas jis neprieštaraudavo, bet jo ir nelaukdavo. Jo paties tėvai buvo per saugų atstumą: dovanos paštu ir telefono skambutis su linkėjimais Kalėdų rytą. Džimio šeima buvo kur kas santūresnė.

Mora nupirko dailią „Tara“ segę Mari Frans, prancūzei ruošos pagalbininkei. Mari Frans turėjo erzinantį įprotį klausinėti, ar daiktas tikrai sidabrinis, ar gryno šilko, ar vynas rūšinis, ar vietos teatre geriausios. Gavusi tokią liaudišką, akivaizdžiai airišką dovanėlę, vargu ar galės skųstis. Nebloga mergaitė, galvojo Mora, tik per dažnai nutaiso rūgščią miną, trauko pečiais, varto akis, bet gal taip elgiasi visos dvidešimtmetės prancūzaitės, ištremtos mokytis anglų kalbos. Ji nepriekaištingai padaro viską, kas sutarta dėl Rebekos, daržovių ruošimo, dulkių siurbimo žemutiniame aukšte, bet jokio kito darbelio nesiims. Mora ne kartą gailėjosi, kad nesudarė tvarkaraščio, reikalaujančio šiek tiek daugiau jos paslaugų; ką besakytum, Mari Frans turi atskirą kambarį, gauna puikų maistą tris kartus per dieną, jai lieka daugybė laiko studijoms, taip pat ir kursams. Taigi niekas, net menkiausias Mari Frans nepasitenkinimas negalėjo sugadinti Morai Kalėdų, to pažįstamo džiugaus jaudulio, kai per garsiakalbius prekybos centruose jau pradėjo skambėti „Marijos sūnelis“ ir „Mažasis būgnininkas“… pradėjo gana anksti. O kai gatvėse sutvisko žibintai, Mora buvo džiaugsmingų rūpesčių įkarštyje. Motina atvažiavo apsirengusi labiau provokuojamai negu paprastai, draugė Bridžida, vėl palikusi vyrą, teiravosi, ar negalėtų švęsti su Moros šeima, ir Mora atsakė „be abejo“, nes per Kalėdas reikia jaustis laimingam, o Bridžida jos draugė nuo mokyklos laikų. Džimis dėl Bridžidos truputį paniurzgėjo. Pareiškė, kad ji kvaiša, laimė, vyrui pavyko jos atsikratyti, bet kadangi Moros motinos dalyvavimas vis tiek sugadina dieną, o lėkštės kalakutienos ir kumpio Bridžidai negaila, jis, garbės žodis, neprieštarauja – tegu atvažiuoja, tegu sau miega svetainėje ant sofos, kodėl ne, žinoma, jei atsiveš miegmaišį. Kadangi ta trenkta uošvė užima svečių kambarį, tegu miega svetainėje.

Kalėdų išvakarėse jie giedojo kalėdines giesmes. Mora – net užsimerkusi iš laimės ir dėkingumo už viską, ką turi. Jos veidas buvo toks laimingas, kad net Orla, kuriai giedoti atrodė šlykštu, senelė, kuriai atrodė, kad Mora persistengia, Bridžida, kuriai tai atrodė tikra beprotybė, Džimis, kuriam tai atrodė apgailėtina, – visi įsitraukė. Džeimsui ir Džonui buvo juokinga, jie stengėsi perrėkti vienas kitą. Rebeka manė, kad tai žaidimas ir daužė būgnelį su žvangučiais į muzikos taktą – pagal savo supratimą.

Kitą rytą po mišių jie susėdo ratu dalintis dovanų. Moros motina apsidžiaugė plaukų suktukais ir tuojau pat ištraukė iš elektros lizdo vieną lempą, kad galėtų juos išbandyti. Mari Frans gavusi „Tara“ segę gūžtelėjo pečiais ir papūtė lūpas, Džimis nuoširdžiai apsidžiaugė striuke su gobtuvu, nes nemėgo švaistyti pinigų, o striukės jam reikėjo, Mora apsimetė patenkinta šluota kilimui, kuri gali praversti, kaip aiškino Džimis, tais atvejais, kai neverta traukti dulkių siurblio.

Išvyniojant dovanas Orla buvo labai santūri. Mora juto graužatį. Galbūt reikėjo smarkiau pakovoti dėl dovanų čekio. Susikalbėti su mergaite darėsi vis sunkiau, bet tą patį sakė visos paauglių motinos; juk tik dabar, kai yra laimingai ištekėjusi, turi paaugintus vaikus, ji pati gali normaliai bendrauti su savo motina. Gal santykiai su paaugliais niekada nebūna geri. Po dešimties metų tas pat bus su miela apskritaveide Rebeka. Orla nebuvo šiurkšti ar paniurusi kaip kitų žmonių dukterys. Ji visada paklusdavo, niekada nereikalaudavo, kad būtų kaip ji nori. Pastaruoju metu tiesiog atrodė… na… kad ji šiek tiek jais bodisi. Tarsi būtų nekokios nuomonės apie savo šeimą. Nieko konkretaus, nieko, ką būtų galima pasakyti Džimiui, kuriam jo vyriausioji duktė atstojo saulę, mėnulį ir visas žvaigždes. Jam pasirodytų lyg kokia kritika, nors taip nėra. Mora nusprendė šito, kaip ir daugelio dalykų, nesakyti. Tačiau ji kramtė lūpą, kol ilgi, šviesūs Orlos plaukai užstojo gerai paslėptą dovaną. Pagaliau Orla ištraukė aparatą, kuris iš karto daro nuotraukas.

– Labai gražus, ačiū, tėti, ačiū, mama, – pasakė ji beveik tokia pat intonacija, kokia Mora dėkojo Džimiui už šluotą kilimui.
– Prašyk žmonių, kad fotografuotų tave, galėsi žiūrėti, kaip iš bjauriojo ančiuko virsti gulbe, – pasakė Moros motina.
– Ačiū, močiute, – padėkojo Orla.
– Arba galėtum fotografuoti bendramokslius vyrukus, o vėliau sveikinti save, kad su jais neprasidėjai, – patarė Bridžida, kuri sėdėjo ir rūkė piktai džiūgaudama, kad paliko vyrą.
– Taip, šauni mintis, tetute Bridžida, – pasakė Orla.

Mora pastebėjo jos susierzinimą, tačiau ir pati jautėsi nusivylusi. Jei tik Orla žinotų, kad ji išgelbėta nuo… mašinraščio kursų per mokyklines Velykų atostogas, nuo rašomosios mašinėlės ir pratybų vadovėlio. Jei žinotų, gal meiliau nusišypsotų motinai. Ir dar Mora gailestavo tvirtai nesilaikiusi sumanymo dėl dovanų čekio. Jei jis būtų Orlos rankoje, užpildytų dieną svajonėmis, kokį drabužį pirkti, jo aptarinėjimu, matavimusi, rinkimusi, pirkimu su teise grąžinti. Tačiau kas padaryta – padaryta, juk fotoaparatas su juosta dešimčiai nuotraukų keturiolikmetei yra puiki dovana.

– Ar nufotografuosi mus? – Džeimsas nekantravo įsitikinti, kad aparatas veikia.
– Mes visi darysime grimasas. – Džonas norėjo, kad nuotrauka būtų juokinga.
– Pirmiausia leiskite man išsiimti plaukų suktukus. – Moros motina jau bandė savo naujosios dovanos galią, o jos galva buvo ištisas miškas spygliukų.

Orla patraukė pečiais. Mora pastebėjo, kad tas jos bjaurus įprotis pasireiškia vis dažniau. Labai panašus į Mari Frans, nelabai draugiškas judesys.

– Tai Orlos fotoaparatas, ji gali fotografuoti ką nori, – pasakė Mora tikėdamasi palankios šypsenos, dėkingo žvilgsnio. Bet Orla tik vėl truktelėjo pečiais.
– Nesvarbu, – pasakė ji. – Nufotografuosiu, jei norite.

Jie pozavo ilgai. Mari Frans turėjo pasidažyti lūpas. Mora pastebėjo, kad „Tara“ segės ji nesiteikė prisisegti. Netrukus jie susėdo: keturi suaugusieji ant sofos, trys vaikai priekyje. Orla paspaudė mygtuką – ir stebuklingai išslinko pilkai žalsvas atspaudas, jų akyse virsdamas nuotrauka.

Keista, jie atrodo kaip negyvi, pagalvojo Mora, o kai kurių akys kaip velnių – raudonos.

Visi pripažino aparato sudėtingumą ir svarstė, ką tai išvydę galvotų apie tokius dalykus niekada negirdėję laukiniai žmonės.

Prieš kalėdinius pietus visi gavo smulkių užduočių; berniukai turėjo sutvarkyti visus popierius – tvarkingai sudėti į krūvą. Džimiui teko atnešti vyno, močiutei sukomponuoti ant stalo krekerius ir į stiklines vazeles sudėlioti šokoladinius saldainius, kurie bus patiekti vėliau. Bridžida gavo naują lininę šluostę taurėms blizginti. Mari Frans negavo jokio darbo, taigi nieko ir nedarė. Mora išėjo virti padažo ir ruošti garnyro. Atrodė, kad viskas užverda vienu metu, dubenys su patiekalais buvo sunkūs, kur bepasisuksi – po kojomis painiojosi Rebeka. Griežtai įsakiusi vaikui eiti iš virtuvės, Mora pasijuto kalta. Juk Kalėdos, kodėl ji tokia suirzusi? Jautė, kad kažkas negerai. Suėmė kvaila baimė – kaip bundant po baisaus sapno. Sutrikusi ir susierzinusi ji nepastebėjo, kaip nuo skardos nuslydęs kalakutas tėškėsi ant grindų. Stvėrė piktai jį už kojų ir bloškė atgal į skardą. Ačiū Dievui, kad virtuvėje nėra motinos ir Džimio, jie abu garsūs nosių raukytojai ir dūsautojai dėl vadinamojo Moros nerūpestingumo. Nesužinos – ir neskaudės širdies, galvojo ji traukdama iš po viryklės dešreles ir braukdama nuo jų dulkes. Ji nepastebėjo virtuvėje Orlos: vaikas stovėjo ir susimąstęs tebetyrinėjo fotoaparatą.

– Ar tau jis tikrai patinka, brangioji? – maloniai paklausė Mora.– O, aišku patinka, argi nesakiau? – Mergaitė buvo užsidariusi. Pasikalbėti nuoširdžiai negalėjo pavykti.– Ar tai buvo blykstė? Nustebau pamačiusi prieš akis šviesą, pamaniau – gal žaibas?

Orla patraukė pečiais. Tą prakeiktą gūžčiojimą aš iš jos išmušiu nevartodama fizinės prievartos, ryžtingai nutarė Mora. Į virtuvę atėjo berniukai.

– Ar padarysi dar vieną nuotrauką? Nufotografuok mus lauke, – prašė jie.– Ne.– Būk gera, Orla, aparatas tam ir yra.– Ne, man pasakyta, kad galiu fotografuoti ką noriu.– Tai ką tu ketini fotografuoti? – nekantravo jie.– Tiesiog atsitiktines akimirkas šen bei ten; suprantate, tikrus Kalėdų vaizdus, o ne vien pozuojančius, besišypsančius žmones.

Jie paliko ją ramybėje. Mora švytėjo. Tikriausiai Orlai dovana išties patinka, o gal ji net susidomės fotografija. Būtų puiku. Mora per daug negyrė Orlos sumanymo, kad ši jo neatsisakytų.

Orla nuėjo į garažą, kur buvo laikomas vynas. Tėtis negirdėjo jos įeinančios ir nenumanė, kad ji ten, kol to nepranešė blykstelėjimas ir aparato spragtelėjimas.

– Orla! – sukriokė jis greitai puldamas prie jos. Kaip pagreitintame filme skubiai atitraukė rankas nuo Mari Frans – jos tiesiog nukrito nuo merginos. Mari Frans pusiau šypsodama žiūrėjo į duris. Ji taisėsi palaidinukę.– Kas čia per kvaili juokai? – Tėvas nespėjo, Orla jau grįžo į kambarį, o Mora atėjo pažiūrėti, kas per sambrūzdis.– Nieko, aš tik fotografuoju sau, tu gi leidai.– Ak, Džimi, duok jai ramybę. Tai jos fotoaparatas, tegu fotografuoja ką nori. – Mora grįžo į virtuvę.– Supranti, tai tik žaidimas, toks kalėdinis žaidimas, – karštai aiškino Džimis, bet Mora nesidomėjo, o Orla išėjo pasižiūrėti nuotraukos ramioje aplinkoje.

Bridžida valgomajame rūpestingai blizgino stiklus šventiniams pietums, bet jos mintys buvo anaiptol ne šventiškos. Kodėl dėl to šunsnukio ji priversta glaustis svetimuose namuose, švęsti Kalėdas kitoje šeimoje? Ji jam dar parodys. Tikrai jį už tai nubaus. Jei tik turėtų pinigų. Gyvenimas toks neteisingas. Pažiūrėkite į visą tą krištolą ir sidabrą Moros namuose, jie jo beveik nevertina. Tas mažas indelis ant bufeto galėtų kainuoti keletą svarų, o prikištas pieštukų ir lipnios juostos.

Kišdama indelį į savo rankinę Bridžida išgirdo kažką spragtelint ir pamatė blykstelėjimą. Prie durų abejingu veidu stovėjo Orla.

– Aš tik valiau nuo jo dulkes, Orla, supranti, tryniau į kai ką rankinėje.– Žinau, tetute Bridžida. – Orla išnyko nespėjus paprašyti parodyti nuotrauką.

Svetainėje močiutė turėjo išdėlioti saldumynus ir krekerius, o iš tikrųjų laikydama už kakliuko butelį gėrė šventinį brendį. Ji vos neužspringo, kai Orla įėjo į kambarį, o išgirdusi sušnypščiant fotoaparatą išplėtė akis.

– Nekvailiok, mergaite, labai vaikiška išeikvoti dešimt kadrų niekams, o paskui nuotraukas išmesti.– Žinau, močiute, bet aš ir esu labai vaikiška, – pasakė Orla.

Buvo beveik pietų metas, netrukus turėjo pasigirsti Moros kvietimas prie stalo. Berniukai buvo įtartinai tylūs. Orla nuėjo prie jų durų ir nepasibeldusi įėjo. Džonas kosėjo, o Džeimsas rūkė elegantiškai mojuodamas cigarete.

– Esate įamžinti ateities kartoms, – pasakė Orla, kai fotoaparatas blykstelėjo.– Mus užmuš, – rimtai pareiškė Džeimsas. – Kalėdos bus sugadintos.– Tik jei pamatys nuotrauką, – atsakė Orla.

Laukdama motinos kvietimo pietų savo kambaryje ji išdėliojo nuotraukų kolekciją. Būrelis ant sofos ir grindų, raudonos akys, savimi pasitikintys veidai. Paskui motina su kalakutu ant grindų, tėvas ir Mari Frans, močiutė, gerianti iš butelio brendį, mamos draugė, vagianti sidabrą, du savo kambaryje rūkantys broliai. Liko dar keturi kadrai. Gal pafotografuos, kai bus paduotas slyvų pudingas ir kai visi išsižioję miegos.

– Pietūs paruošti, – išgirdo iš apačios džiaugsmingą motinos balsą.

Nuotrauką su kalakutu ji suplėšė į mažus gabalėlius. Mama gera. Vargšelė, bet gera. Orlos akys vėl nukrypo į nuotraukas. Tik pažiūrėkite, kokios puikios motinos Kalėdos per jos gerumą. Taip, katastrofos su kalakutu laikyti neverta, bet kitas nuotraukas ji pasiliks.

Orla iškelta galva nulipo žemyn kalėdinių pietų. Suprato, kad šiais metais ji bus svarbus žmogus. Žmogus, kurio nebegalima nepaisyti.”

P.S. Kai kuriais apsakymais pasidalinsiu su savo vyresnėliais mokiniais. Jeigu kas turite anglišką šios knygos versiją, būsiu dėkinga jei pasidalinsite. :)

Rodyk draugams

Tinka anglų k. mokytojams/ Suitable for English teachers:

Hundreds of free English exercises - Daugybė įvairių pratimų

Britishcouncil for kids - Anglų k. vaikams

BBC for  kids - BBC vaikams

Cambridge University Press online resources

InsideOut coursebook lessons - Dirbantiems su “InsideOut” vadovėliais

A free online Talking English Pronunciation dictionary - Angliškų žodžių tarimas

Children’s songs and nursery rhymes - Virš 2000 dainų vaikams

English placement test - Anglų k. lygio nustatymo testas

Teaching English (video and audio) - Šnekamosios anglų k. TEMOS su video/audio/tekstais

English grammar secrets and vocabulary - Anglų k. gramatika ir žodynas

Free audio stories for kids - Audio istorijos vaikams

Blog for English teachers - blogas anglų k. mokytojams

Online picture dictionary - paveikslėlių žodynas

English club - Anglų k. “klubas”

Exam English - Anglų k. egzaminų užduotys

A journey in TEFL ( teacher’s blog) - Labai rekomenduoju šį anglų k. mokytojos blogą.

Tinka visiems mokytojams/ Suitable for all teachers:

Templates for teachers - Paruoštukės mokytojui

Tales for children with subtitles - Pasakojimai vaikams su subtitrais

Educational videos about natural disasters - Mokomieji video apie stichines nelaimes

Christmas plays - Kalėdiniai vaidinimai

Super teacher worksheets

Wilderdom

Bus tęsinys/ WILL BE CONTINUED :)

Rodyk draugams

Laiškus gauti būna malonu? Dažniausiai. Pranešimus ir sąskaitas? Šiaip sau. Bet pareiga yra pareiga, ypač kai moki už tai, kas priklauso.

Bet praeitą penktadienį (jau 2011m.) gavusi pranešimą apie tai, kad 2010m. balandį nesumokėjau darbinių patalpų nuomos, buvau lengvai šokiruota.

Biurą nuomuojuosi padorioje vietoje,  šį balandį bus 2 metai, kai vos ne kasdien vaikštau į šį verslo centrą. Nuoma apmokama gyvai arba pavedimu. Nuo to “lemtingojo” balandžio visada pradėjau mokėti gyvai, kvitelius ir dokumentus saugau pagal galimybes, bet būtent to mėnesio kvitelio nerandu. Galų gale ne mano  pareiga kvitelius saugoti. Mano pareiga laiku sumokėti, ką kiekvieną mėnesį ir darau.

Pinigus priima ir kvitą išrašo administratorė. Viską skaičiuoja buhalterė. Teoriškai yra galimybė, kad nesumokėjau. Bet realesnė galimybė,  kad sumokėjau!

Administracija porą kartų yra akcentavusi, kad esu viena iš nedaugelio laiku sumokančiųjų, kad jie turi didelius įsipareigojimus bankui ir kad kiekvieną mėnesį laukia nuomos pinigų, kaip išganymo. Argi galėjo nepastebėti tuomet, kad “nesumokėjau”?

Pirma mintis, gavusi sąskaitą, “kažkaip reiks sumokėti”. Šiek tiek atvėsus “pala, o kodėl turiu mokėti antrą kartą, galbūt apmokėti kažkieno padarytą klaidą?”

Savo asmeninėje knygutėje, kurioje sąžiningai rašausi kiekvieno mėnesio išlaidas ir pajamas, yra pažymėta - 2010/04 “sumokėta už biurą 855lt”.

Kaip išspręsti šį klausimą?

Rodyk draugams

sekmeskodas

Laimingas žmogus/ A HAPPY MAN

P.S. The translation of a Lithuanian folk tale “Happy man” is here, it’s been done by my students and I’m really proud of them as their English is getting more and more fluent.

Varčiau lietuvių liaudies pasakų knygas, ieškodama nors vienos (sąlyginai) pozityvios pasakos, kurioje nebūtų siaubo elementų ar žiauraus elgesio su savo artimu ir radau štai tokią. Gaila, bet tokių mažuma.

“Laimingas žmogus”

Vienas karalius nuolatos sirgo liūdesio liga. Jokie vaistai jam nepadėjo. Kartą jis susikvietė visus išminčius ir prižadėjo pusę karalystės tam, kas jį išgydys nuo tos ligos. Išminčiai, atėję pas karalių, galvojo galvojo ir nemokėjo pasakyti, kokia liga. Jie negalėjo parinkti ir vaistų, kurie ligoniui pagelbėtų. Taip jiems begalvojant, vienas ir sako:

- Reikia suieškoti tikrai laimingą žmogų, nuvilkti jo marškinius ir jais apvilkti sergantį karalių. Pamatysite, kaip jis tuojau išgis ir dar gyvens daug metų.

Karalius, išgirdęs tokį pasakymą, labai apsidžiaugė ir nieko nelaukdamas išsiuntė savo pirmuosius pasiuntinius į pasaulį ieškoti laimingo žmogaus.

Pasiuntiniai keliavo ilgą laiką, klajojo po visokias karalystes, bet laimingo žmogaus jie nesutiko. Beklaidžiodami pasaulyje rado daug visokių žmonių: vienas turtingas, savo turtų galo nežino, gyvena taip, kad jį matant, rodos, nebėra laimingesnio; o paklausus apie laimę, pasisako esąs labai nelaimingas, dejuoja neturįs sveikatos, stiprybės. Kas yra sveikas, tas vargingas arba kitose nelaimėse paskendęs. Didelės šeimos tėvas dejuoja neištenkąs savo vaikams duonos, o bevaikiai tėvai norėtų turėti nors vieną vaikelį. Pasiuntiniai taip ir grįžo atgal, nesuradę laimingo žmogaus ir jo marškinių.

Karalius, išklausęs pasiuntinius, dar labiau susirgo. Jau niekas jam nebegalėjo padėti. Vieną vėlų vakarą išėjo karaliaus sūnus pasivaikščioti. Liūdnas jis nukeliavo toli nuo savo namų ir vis galvojo, kaip čia pagelbėti sergančiam tėvui. Taip, eidamas pro vieną aplūžusią trobelę, girdi viduje tariant šiuos žodžius:

- O, kaip gerai! Laimingai pabaigiau šios dienos darbus, pavalgiau, atsigėriau ir laimingas einu miegoti.

Karalaitis labai apsidžiaugė, suradęs laimingą žmogų. Tuojau tekinas parbėgo namo, pasiėmė kelis vyrus ir greit sugrįžo prie tos trobelės. Atsistojes prie durų, karalaitis liepė tarnams įeiti vidun, nuvilkti tam žmogui marškinius ir sumokėti tiek, kiek jis prašys, nors tai būtų ir maišas auksinių. Tarnai, įėję į trobelę, pasisveikino ir pasakė, ko nori. Dabar tas žmogelis, kurį karalaitis manė esant iš tikrųjų laimingą, pasisakė neturįs nė vienų marškinių, todėl ir negalėjo jų karaliui atiduoti.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Mano skaitomi blogai/Blogs that I read

This week is some kind of a blog week in Lithuania with an idea of promoting one’s favourite blogs, thus attracting more readers. Blogs which are in English or have an English version have been marked with “EN”.

Tinklaraštis Rokiškis skelbia  šią savaitę  blogų (savi)reklamos savaite. Tad dalinuosi man labiausiai patinkančiais tinklaraščiais, į kuriuos periodiškai užsuku.

Maistas/ Food:

http://www.jogosmityba.lt/ (LT)

http://lapai.wordpress.com/ (LT&EN)

http://www.isbandytireceptai.com/ (LT, EN, IT)

http://sezoninevirtuve.blogspot.com/ (LT)

Fotografija ir gyvenimas/Photography and life:

http://kokonas.wordpress.com

http://sentimentai.wordpress.com/

http://mildibend.blogspot.com/ (EN)

http://allthebeautifulchristmas.blogspot.com/(EN)

http://loretablog.blogspot.com/ (EN)

http://stiklokaroliukai.blogspot.com/

Art and more:

http://www.theydrawandcook.com/ (EN)

http://debeecampos.blogspot.com/ (EN)

http://belle-blanc.blogspot.com/ (EN)

http://grafomanija.com/ - rašymo ir gyvenimo menas

Tobulėjimas ir motyvacija/ Personal development and motivation:

http://120proc.blogas.lt/

http://povilas.panavas.lt/blogas/

Švietimas ir ugdymas:

http://networkedblogs.com (EN)

http://bgenglish.blogspot.com (EN)

http://englishtrainer.blogspot.com (EN)

A journey in TEFL ( teacher’s blog) (EN) - Labai rekomenduoju šį anglų k. mokytojos blogą

http://www.austejosblogas.lt/

http://sesioszasys.blogspot.com/

Gyvenimas svetur, kelionės:

http://linas-nz.blogspot.com/ (apie Australiją ir NZ)

http://australia.blogas.lt/

http://www.me-go.net/blog/ (travel round the world) (EN)

http://lifeinthelabubble.blogspot.com/ ( life in Los Angeles, written by a British) (EN)

Rodyk draugams

Pilna informacija: www.supermokytojas.lt

Rodyk draugams