BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 'IEVOS įrašai:paaugliai ir abiturientai/IEVA'S COLUMN:TEENAGERS' kategorija

sekmeskodas

Kai paaugliai gyvena vieni…

Būna ir taip… bet nebūtinai…

Taip jau susiklostė, kad gyvenu viena – tačiau privalu suprasti, kad visiškai išlaikoma ir palaikoma tėvų. Tiesiog pati tvarkausi namuose, dėlioju išlaidas, pati reguliuoju savo mitybą ir dienotvarkę.

Dažnas suaugęs vos tai išgirdęs pašiurpsta, nes kažkodėl iškart puola įsivaizduoti kaip aš badauju, nesimokau, o laisvalaikiu keliu mažų mažiausiai orgijas.

Likusi viena – be nuorodų ką valgyti ir kada miegoti – kiek pasimečiau. Nežinojau nuo ko pradėti gyventi, kaip susidėlioti prioritetus. Nežinojau, kad pieno galiojimas labai greit baigiasi, o dulkės nuo lempos, pasirodo, pačios nenusivalo.

Bet… o koks skirtumas, ar tai mokausi dabar, ar išmokčiau kiek vėliau? Nejaugi savarankišku leidžiama tapti tik baigus mokyklą, tapus studentu, ar net dar vėliau? Kodėl tai, kad man 17 metų ir aš dar tik abiturientė turėtų neleisti mano tėvams kurti gyvenimo svetur manąjį čia palikus ramybėje?

Šiandien paaugliams priskiriami įvairiausi epitetai: savarankiškas, maištaujantis, originalus. Kažkodėl netikima, kad jaunas žmogus gali savimi pasirūpinti.

O jis tikrai gali, tik leiskit pabandyti. Iš patirties sakau – jis suklys, gal net ne kartą. Bet kaii pamatai, kad mama tavo indų nesuplaus, jei ne pirmą ar antrą, tai trečią dieną tai padarai pats.

Jei sakyčiau, kad visiškai save kontroliuoju, kad mano žalingų įpročių sąrašas nepasipildė nė vienu punktu, o pietums kasdien valgau kotletus – tai būtų melas.

Taip, gal ir pasimečiau likusi viena, bet vos tik pramokusi viską susidėlioti į lentynėles atradau noro išmokti gaminti maistą, tvarkytis namuose. Svarbiausia, atradau motyvacijos rūpintis savo aplinka, tobulėti, mokytis, judėti į priekį, nes supratau, kad savarankiškumas ir visiškas savęs išlaikymas – velniškai viliojantys tikslai.

Ieva

Rodyk draugams

sekmeskodas

Dvyliktokų egzaminai

Net prastai besimokantiems ir niekad tuo nesirūpinusiems mokiniams paskutiniais metais mokykloje ima svaigti galva. Užgriūva psichologiniai testai, nustatantys, kokią profesiją turėtume rinktis, t.y. priskiria mus tam tikram šablonui. Pasipila įvairūs lankstinukai skambiais pavadinimais : „Kviečia VU“ arba „Viskas tavo rankose!“

Svarbiausia, kad abiturientus užgriūva mokytojų supratingi linkčiojimai, tėvų rūpestis ir gailesčio pilni žemesnių klasių  mokinių žvilgsniai. Taip su gailesčiu šiemet ir aš žiūriu į dvyliktokus, nes kitąmet minsiu jų keliu.

Mums tikrai netrūksta jaunatvinio maksimalizmo siekiant aukštų tikslų. Kiekvienais metais vis daugiau jaunų žmonių išmoksta išsikelti tikslus. Šiais laikais, kai atsiranda naujų nuostabių motyvuojančių blog‘ų, kuriami įvairūs drąsinantys video ir net egzistuoja tokios organizacijos, kaip „Kitas variantas“, mums netrūksta motyvacijos ir ryžto eiti pirmyn.

Viskas, ko mums trūksta, tai tiesiog palaikymas… Aš nenorėčiau, kad mama man prieš egzaminus sakytų „Tu gali“, „Viską gerai parašysi“, „Viskas bus gerai, nesijaudink“. Vienintelis sakinys, kurio aš kitąmet  iš mamos lauksiu kaip oro, skambės taip: „Jei ir neišlaikysi, pasaulis nesugrius“. Ir tada aš patikėsiu.

Nustebtumėt, kaip dažnai 11-12 klasės mokiniai svarsto, o ką gi daryti, jei neišlaikai egzamino? Ką daryti, jei nuvili mokytojų, tėvų lūkesčius? Pagaliau, savo lūkesčius. Iš geros dešimties žmonių girdėjau viena: „Namo negrįžčiau nė už ką, jau geriau nusižudyt“. Skamba gal kiek perdėtai ar dramatiškai, bet panika, suimanti prieš brandos egzaminus atsispindi žmonių veiduose stipriau nei meilė, neapykanta ar pyktis drauge sudėjus.

Išbalę  dvyliktokų veidai ir kiek įdubusios akys man didžiausias įrodymas, kad nieko blogiau nei „Vis tiek viskas bus gerai, aš tavim tikiu“ iš tėvų išgirsti dvyliktokas negali.

Tad, mieli tėčiai ir mamos, supraskit, kad nesijaudinti mūsų prašyt negalima, mums reikia subtiliai užsiminti, kad mylit mus ir klystančius, kad palaikysit bet kokiu atveju.

Viena, kai tėvai yra įsitikinę, kad vaikas egzaminą išlaikys, ir mokinio viduje kirba mintis „O kaip jie reaguos, jeigu…“. Visai kas kita, kai tėvai yra išsakę abejones, ir mokinio viduje nesisuka jokios baimės dėl tėvų reakcijos ir jis gali susitelkti į patį mokymąsi.

Gal kiek pavėluotai rašau, bet visą mėnesį lipau per save, kad tai išdėstyčiau.. Tema, ir net pats tekstas gulėjo galvoj taip ilgai, kol išklojau jį  čia, ir dabar suprantu kodėl. Ką mes bedarytume, tėvai, mokytojai, mūsų vertintojai turi įspėti, kad mums leidžiama klysti. Kai suklysti nebijai, rezultatai daug labiau pradžiugina!

Sėkmės egzaminuose dvyliktokams, ir, aišku, jų tėvams :).

Ieva

Rodyk draugams

sekmeskodas

Paauglių ekspertė

Labas,

Manau pirmiausia derėtų prisistatyti, jei jau sieksime tikrumo. O būtent jis ir bus šios skilties tema. Tikri santykiai ir tikros situacijos, tikri sprendimai, tikri klausimai, bet nesupykit, jei kartais jie bus be atsakymų.

Esu visiškai vidutinė 17-metė, mokausi paprastoje mokykloje ir mane supa paprasti žmonės. Būtent todėl ir ruošiuosi papasakoti istorijų.

Turiu sesę, su kuria nesutariu, o mama mūsų ginčus tik pakursto. Visiškai rimtai juokingos istorijos.

Turiu 11 mokytojų, kurie man suteikia anaiptol ne vien žinias. Jie moko apie žmones. Kartais keistus. Pamokančios istorijos.

Turiu principų. Tokių pačių, kaip ir kiti bendraamžiai. Užsispyrėlių istorijos.

Turiu svajonių ir planų. Istorijos apie mūsų ateitį.

Žinote, juk nėra nubrėžtos linijos tarp vakaro ir nakties, tarp tylaus kalbėjimo ir kuždesio. Tiesiog pamatai, kad žolė paaugo, nors augančios jos niekas nematė… Nepamatysit augančių ir mūsų, nepamatysit, kaip keičiasi mūsų mąstymas ir kada mes imam suvokti pasaulį. To momento nepamatysit…

Esu visiškai įsitikinusi, kad žmogus daro gera tada, kai žino, kuria kryptimi eina. Žmonės gerai sutaria tada, kai eina ta pačia kryptimi. O mano tikslas ir yra pristabdžius tą mūsų augimo akimirką, ją panagrinėti ir surasti kryptį, kuria eidami kursime gražius santykius.

Iki greito, Ieva

Rodyk draugams

sekmeskodas

Ko nori paaugliai?

Visiems lyg ir savaime aišku, kad suaugusieji paauglius varžo. Visi lyg ir žinome, kokios to pasekmės. Tik kartais užmirštam, kad kontrolė nelygu kontrolei.

Mes, paaugliai, priprantame prie to, kad grįžus iš mokyklos jūs paklausiat kaip ten sekėsi, o kažkur išeinant kreipiat žvilgsnį į savo rankinius laikrodžius ir suskaičiuojat, kiek laisvės gausim šiandien. Jūs skambinat, kai mes vėluojam, skambinat, kai nevėluojam, jūs apskritai dažnai skambinat ir įsakmiu balsu klausinėjat. Mes grįžtam namo, atsakinėjam į jūsų klausimus. Iš čia ir tas, vaiką turinčiam žmogui, tikrai girdėtas pokalbis: „Kaip sekėsi?“,-„Gerai“. „Ką veikei?“-„Nieko“. Nieko. Nors mes veikiam tūkstančius įdomių dalykų. Mes siekiam svajonių, įsimylim, susidaužom iš pradžių alkūnes, o paaugę ir širdis, mes tiek daug visko išbandom, bet labai retai apie tai papasakojam tėvams… Kodėl? Mes paprasčiau nesusimąstom, ir jūsų klausimus priimam kaip kontrolės išraišką. Mes nepagalvojam, kad po jūsų „Kaip sekėsi?“ yra kažkas daugiau nei tikrinimas.

O aš pagalvojau! Ir būtent tada, kai mama liovėsi manęs klausinėjusi. Atrodė, kad jai nustojo rūpėt, ką valgiau mokykloj, kur buvau po pamokų, kas užduota namų darbams… Net ir tai, kur einu, o kada grįšiu ji nepaklausė jau porą metų.

Kaip manot, kaip reaguoja paauglys staiga likęs laisvas? Sakysit, anokia čia laisvė… Tėvai kartais nesuvokia, bet paaugliui tai, kad tėvai visada žino, kur esi ir kada turi grįžti, uždeda lyg antspaudą. Jūs žinot, kad jūsų vaikas grįš šeštą vakare, vaikas žino, kad jis grįš šeštą vakare. Paauglys anaiptol nėra būtybė, tik ir ieškanti progos maištauti, kaip dažnai mums bando įteikti tam tikri susiformavę stereotipai.

Manau esat įsitikinę, kad kai mama nustojo klausinėt, aš pradėjau pasakotis pati, ir mes kalbėjomės ilgai ir laimingai… Gyvenime viskas kiek paprasčiau. Ji nustojo klausinėt, o man pasidarė liūdna. Likau laisva nuo bet kokios kontrolės ir padariau keletą klaidų. Paaugliui nebūtina sakyti, kad jis privalo grįžt, jis grįš bet kuriuo atveju. Grįžau ir aš, tik niekas nebeklausinėjo, kur buvau.

Taip, brangieji, mums reikia laisvės, bet ne bet kokios. Reikia būtent tos, kurią apdainavo Eurika Masytė. Uždarykit mus toje laisvėje. Jaukiai įsupkit ne į kontrolės, o į rūpesčio glėbį, o klausimus „Kaip sekasi?“ bent kartą pakeiskite į „Apie ką galvoji?“. Paauglys pakels akis, ir, nepažadu, kad jis atsakys, bet jei klausimas bus nuoširdus, jis supras, kad jums rūpi.

Uždarykit laisvėje ir nematoma ranka pakreipkit mus link teisingų sprendimų… Ką paaugliui reiškia tėvai, jis supras ne jums atskaičius moralą, jis tai supras, kai pamatys, kad jo mama neklaususi žino, kaip sekasi jos vaikui.

Manęs mama neklausia kada grįšiu, ne dėl to, kad jai neįdomu. Ji žino, kad grįšiu, ji leidžia man klysti ir įsivaizduoti, kad esu savarankiška. Ji nesupranta, kad jos taktiką perpratau, ir kad už ją mamą ir myliu. Ji nesupranta, kad jei galėčiau, visus pasaulio tėvus išmokyčiau pasitikėti paaugliais, kurie anaiptol nenori maištauti.

Ieva

Rodyk draugams