BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 'Kelionės/ TRAVELLING' kategorija

Ar žinote, kas nutinka, kai į ką nors skeptiškai žiūri? -  Meilė iš pirmo žvilgsnio! Taip man nutiko su Turkija. Šitiek metų lietuviai ten skraido, o aš - “Ai, yra geresnių vietų…”. Atsiimu visus savo žodžius ir gailiuosi dėl išankstinių nuostatų. Tai nuostabi šalis! Tik būkite geri, nesėdėkite sulindę viešbučiuose su AI, iškiškite nosį laukan, nepabijokite ir į savarankiškus apylinkių tyrinėjimus išsiruošti, nes būtent per juos ir įvyksta visi tie nuostabūs dalykai.

Jei kam įdomu, atsiliepimai ir nuotraukos apie viešbutį Akka Antedon Beldibi miestelyje (netoli Kemero) yra čia, Goynuck kanjonas yra čia, o vaizdingas kalnų maršrutas automobiliu yra čia.

O dabar trumpas foto reportažas apie likusias smagias vietas, į kurias taip pat važiavome savarankiškai. Tahtali kalnas (vietinė “Ginza travel” siūlo ekskursiją už 50$, “Novaturas” už 48 eurus), antikinė gyvenvietė Phaselis ( ekskursijos neorganizuojamos nei Novaturo, nei Ginzos), vietiniai, šalia Beldibio esantys “kalniukai” ir nemokama eksursija į Antaliją su Novaturu.

TAHTALI kalnas ( aukštis 2365m)

Tahtali kalną lengvai rasite tarp Camjuva ir Tekirova miestelių, yra aiškiai matomas  ženklas sukti  į dešinę, jei važiuojate iš Kemero. Automobiliu kylame apie 7 km aukštyn, vis dar vietomis tvarkomu keliu. 1 foto - kalnas iš apačios. 2 foto - vaizdas nuo apatinės stotelės, 726 m virš jūros lygio.  3 foto - auto aikštelė.  4 foto - iš čia kilsime. Raudonajame funikulieriuje telpa iki 80 žmonių. Pakylimas į Tahtali viršūnę kainuoja 36$ arba  25 eurus vienam žmogui. Brangu, bet taip ir turi būti, norint saugiai ir  kokybišku transportu per 10 min. (kurios kylant pirmą kartą aukštyn virsta kokiomis 20min. :) ) užsikelti į aukščiausią šiame krašte viršūnę.

Kylame. Žemė tolsta.

Viršutinė stotis - kalno viršūnėje esantis 3 aukštų pastatas su apžvalgine aikštele ant stogo, vidiniu restoranu ir lauko kavine. Gegužės 18 dieną dar yra sniego. Kadangi ir čia mums reikia “patyrinėti”, einam šalia esančiu alpinistų - kalnų vaikščiotojų keliuku į šoną, ant gretimo kalniuko, kad atokiau nuo minios galėtume pasimėgauti vaizdais. Beje, nuo kalno (ar į kalną) yra 14 km pėsčiųjų trasa, su įrengtomis poilsio vietomis, bet tai truktų turbūt visą dieną.

Mūsų asmeninė kalnų stebėjimo vieta. Man nejauku. Sėdžiu vienoje vietoje. Apačioje sklando erelis. Mes aukščiau už erelį! :)

Leidimasis žemyn mažiau baisus. Priartėjęs prie kiekvieno stulpo, dėl techninių ypatumų, funikulierius susiūbuoja, pasijunti kaip kokiam atrakcione, nes per pilvą perbėga virpuliukai. Mažos mergaitės nuoširdžiai mėgaujasi cypdamos kiekvieną kartą kai mus kresteli. Tokių kartų gal trys.

Phaselis

Buvusi antikinė gyvenvietė, įsikūrusi ant jūros kranto. Įėjimas (jų yra du - automobiliams ir laivais atplaukusiems) kainuoja 8 TL. Laikas neribojamas, tad prabuvom ilgiau nei pusdienį, nes porą valandų mėgavomės vietiniu “pliažu”. Beje, automobilis nuomotas, kaina 3 dienoms (po ilgų derybų) 100 eurų ir 5$ (arbatai turbūt?).

Tai kas likę iš centrinės gatvelės, pastatų. Amfiteatras berods geriausiai išsilaikė. Nuo jo viršutinių eilių labai puikiai matosi Tahtali kalno apatinė ir viršutinė stotys.

Įlanka ir pakrantė, kurioje praleidom keletą valandų.

Beldibi miestelio kalnuotos apylinkės

Beldibis - mažas miestelis, bet turi savo mečetę ir mokyklą su darželiu. Pastarieji įsikūrę mūsų Akka Antedon hotel kaimynystėje. Pilna prekeivių, kelionių agenturėlių. Bet mums įdomiausia - gamta. Kaip visada :). Užtrunka apie 20 min. pėsčiomis pasiekti vietinių kalnų prieigas. Šlaitai akmenuoti, bet visai patogu lipti, netgi su kroksais. Pasivaikščioję porą valandų, nusprendžiame grįžti atgal. Sugebame trumpam pasiklysti, prieiname akmenuotą tarpeklį, kuriuo traukiam į “namų” pusę ir labai sėkmingai, netgi nukirtę gerą kelio gabalą, išeiname iš kalnų. Turkas, iš kurio nuomavomės mašiną, buvo labai nustebęs dėl tokių  mūsų pasivaikščiojimų.

Antalija

Eksursija nemokama ir užima praktiškai visą dieną ( išvykimas iš viešbučio apie 9:00 - 10:00 ryto, grįžimas tarp 17:00-18:00). Pirmoje dienos pusėje visus nugabena į aukso centrą ir į odos centrą, kur kainos astronominės. Lietuviai aišku nieko neperka -  pirkti neprivaloma :). Tada vykstame pietauti - nemokami pietūs maždaug 3* lygio, maistas padorus, bet po mūsų 5* maitinimo didelių emocijų nekeliantis. Restorano antrame aukšte yra parduotuvė, kur kainos atrodo visai padorios, bet ir tai apsigauname (nuperkame 0,5 kg baklavos už 16$ su nuolaidėle, o Beldibyje šalia mūsų viešbučio (paaiškėja kaip visada per vėlai), toks pat kiekis kainuoja apie 8$. Ech…

Apžvalgos aikštelė. Pats pirmasis sustojimas 15 min. vos tik atvykstame į miestą. Vaizdai nepakartojami.

Antalijos kriokliai. Upelis atrodo toks mažas, o krisdamas pavirsta į tokį grožį.

Antalijos senamiestis. Uosto gabaliukas. Centras.

Rodyk draugams

Dievinam tyrinėti gamtiškas apylinkes. Mano vyras (dar neįpratau taip vadinti :) ) knaisiojasi po Google maps ir ieško galimų automobilio  ”trasų” kalnuose. Surandam įdomų variantą “Kemer - Antalya. Kalnuota versija”.

Atstumas tarp Antalijos ir Kemero berods 40 km, jeigu važiuojate pakrante ir grožitės jūros ir kalnu duetu. Šį kartą iš Beldibio važiuojam iki Kemero ir pirmoj sankryžoj (prie pat miesto, bet į jį neįvažiavę) sukame kairėn Otogar kaimuko kryptimi.  Traukiam į kalnus, pasirinkę maršrutą Kemer - Ovacik - Upoluk - Hisancandir - Antalija.  Atstumas važiuojant iš Kemero į Antaliją kalnų keliais ir viršūnėmis  gaunasi apie 130 km, trukmė su periodiškais sustojimais fotografuotis ar užkasti - apie 4 val. Vaizdai glosto širdį, o kalnai kažkuo primena Alpes. Jautiesi kaip Turkijoj  ir kaip kokioj Šveicarijoj, toks keistai malonus jausmas. Kelyje pasitaiko smagių kalnų keliukų, vėžliukas, džipų safari ekipažai (jie nuvažiuoja gal trečdalį mūsų “trasos” ir suka atgal į Kemerą), vietinė flora, faunos nesutinkam (gal ir gerai :) ), kalnų ožkos, piemenaitės ir piemuo, turkas Mustafa (važiuojantis ta pačia “trasa”), kalnų ‘vilos” (greičiausiai gelbėjančios vietinius antaliečius nuo karštų vasarų mieste), o artėjant link Antalijos - vaizdingose pakelėse piknikaujantys Antalijos gyventojai.

Posūkis į Otogar . Važiuojate Kemero priemiesčiu link kalnų,

laikydamiesi dešinėjančios kelio krypties.

Prasideda nežymus kilimas į kalną, šalia skardis ir upelis.

Fainuolis vėžliukas. Nepratęs prie dėmėsio, spruko į krūmus. Norėjau pakelti,

bet taip stipriai įsikabino nagais į žolę, kad atsisakiau ketinimo.

Ovacik kaimas. Dar bus  du kaimukai.

Ties šita vieta mus iš visų pusių apsupo safari džipai. Pamatę krūvą žmonių,

džiaugėmės, kad važiuojam savarankiškai - daugiau laisvės ir galimybių

pasimėgauti akimirka.

kalnai … kalnai…

Ožkų rojus. Ar matote ant kalvos sėdintį piemenį? :)

Tiesiogine to žodžio prasme nusukus į kairę, randam tokį grožį.

Jau beveik prie Antalijos. Namas medyje (netgi su “liftu”), a lia “pakelės kavinė”

(veikianti, bet nebandėm) ir namukas su  kalnų panorama

Antalijos priemiesčiai. Joje virš milijono gyventojų.

Iš Antalijos pakeliui į Beldibį (Kemerą), pakelėse yra tokie nuvažiavimai prie jūros.

Parkingas mokamas - 7 TL. Yra piknikams skirtos vietos ir paplūdimiai. Renkasi vietinė publika.

Laimingi ir atsidžiaugę kalnų tyrinėjimo malonumais, grįžtam į savo viešbutį Akka Antedon 5* (fotoreportažas čia.) Kita dieną ir vėl traukiam į kalnus. Šį kartą į Göynük kanjoną.

Rodyk draugams

Photos are commented in English, too. Kelionės data (holiday date) 2011/05/13-21.

Privalumai:

  • 5*, UAI. Nuostabus peizažas - iš vienos pusės jūra, iš kitos – šalia stūksantys Taurus kalnai.
  • Šis viešbutis yra pirmasis atvažiavus iš Antalijos oro uosto – išlipam pirmieji, važiuojant į oro uostą – mus paima paskutinius; tas pats galioja važiuojant į nemokamą ekskursiją į Antaliją (BUT: atvirkštinis variantas važiuojant į ekskursiją Myra-Kekova arba Tahtali kalną).
  • Turiningas užimtumas viešbučio teritorijoje: tradicinė programa vaikams su animatoriais, įvairūs renginiai vakarais (nuo 21:30), sporto “būreliai” prie baseino, Turkijos folkloro vakaras, prekybinė “mugė” prie baseino vakare, Beach party (22:30 – 00:00), kinas ( 11:00 arba 15:00), Spa centras (nemokamai: pirtis, vidiniai baseinai, jakuzzi, garų kambarys; masažai už papildomą mokestį).
  • Gausus ir įvairus maisto pasirinkimas vegetarams ir mėsytės mėgėjams, daugybė desertų, šokoladinis fontanas, vaisiai (bananai, arbūzai, apelsinai, greifruktai, braškės, melionai, geltonos „slyvos“ (nežinau tikslaus pavadinimo); užkandžių baras ( gėrimai, ledai, desertai ir  „fast fudas“), a la carte restoranai už papildomą 5 eurų rezervacijos mokestį ( turkiškas, itališkas, europietiškas ir žuvies).
  • Iš karto išėjus iš viešbučio teritorijos – viešo transporto stotelė, norintiems „dolmušu“ (autobusiuku) nuvažiuoti į Kemerą (kaina 1 žmogui – 3 $ arba 4 lyros.) ir abi puses nusidriekusi gatvė su įvairiomis parduotuvėlėmis, visai šalia vietinė mokykla ir darželis.
  • Paplūdimyje užtektinai gultų, šalia paplūdimio – rankšluočių “kioskas”, tualetai, gėrimų staliukas prie tilto; vandens pramogos – pasiskraidymas, “bananas”.
  • Kambariai tvarkomi kasdien, tačiau ekologiško taupumo sumetimais rankšluosčius pakeis tik tuomet, jei juos sumesite į tam skirtą dėžę. Kambariuose yra seifai ( į kurį įtelpa ir mini-laptopas) ir visa kita reikalinga “atributika”. Kasdien gėrimais pildomas šaldytuvinis “baras”.
  • Darbštus ir paslaugus personalas. Tikrai dirba!
  • Yra “Reading room” (skaitymo kambarys), kuriame yra knygų ir žurnalų  net LT kalba.
  • Bevielis internetas kambariuose. Neturintiems kompiuterio - Business Centre.
Trūkumai:
  • Muzika iš kaimyninių viešbučių groja labai garsiai.
  • Lėtokas internetas kambaryje.

Fotoreportažas. Photo reportage.

Jaunavedžių “apartamentai”. The room for newly-weds.
Vaizdas pro langus. View through the windows.
Dovanėlės. Gifts.

Viešbučio aplinka. The territory of the hotel.

Parkingas svečių automobiliams. “Restoraniukai”.  Parking and small restaurants.

Vaikams. For children.

Vaikai nori linksmintis. Children wanna have fun.

Viešbutis, į kurį norėtųsi grįžti…

P.S. Fotoreportažas apie išvyką į Goynuck Kanjoną yra čia. Tahtali kalnas, Phaselis, Antalya yra čia.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Göynük Canyon, Kemer, Turkey

The canyon is located between Beldibi and Goynuck. Working hours are 8:00-21:00. Entrance fee - 5 lyras.

Vaizdinga pėsčiųjų trasa kalnų tarpekliais randasi vos tik išvažiavus iš Beldibio miestelio, pakeliui į Kemerą. Ties kelio ženklu “Antalijos pabaiga” iš karto reikia sukti į dešinę ir pakeliui pravažiuojant  keturačių nuomas, pramogų parką ( laipiojimai po medžius), privačius namus  važiuoti iki kelio “pabaigos” - Göynük Kanyon parko.

Darbo laikas 8:00-20:00. Įėjimas - 5 TL (lyros).  Ten pat laukia ir taksi, jeigu reiktų pavėžėti.

Nuotraukos darytos 2011/05/20.

Trasos žemėlapis/ Route map

Pėsčiųjų (sušlapti kojas gali tekti, bet plaukti nereikės; gerai pasitarnavo kroksai ) trasos ilgis apie 1,5 km, einant visą laiką aukštyn. Keliukas pakankamai platus, po Tahtali kalno aukštybių čia tikrai jauku.

Pakeliui link galutinio pėsčiųjų trasos taško - pirmųjų krioklių oloje - jūs lydės tokie vaizdai.

Vietiniai skardžiai ir tai kas lieka iš  kalnų upės vasarai atėjus.

Kaimelį kalnuose galima pasiekti ir tokiu keliuku.

Galutinis taškas su oloje esančiais kriokliais.  Norint pamatyti, kaip atrodo vaizdingiausia, likusi maršruto dalis, reikia nuomotis įrangą ( hydro kostiumas, šalmas, gelbėjimosi liemenė nemokantiems plaukti - kaina 15 TL jei gerai pamenu) ir “eiti” vandeniu, gyliausia vieta 2,5m.

Važiuojant iš parko. Nusipirkom uogų iš pakelėje gyvenančios šeimynos.

P.S. Fotoreportažas apie mūsų viešbutį Beldibyje  ( tarp Kemero ir Antalijos) yra čia. O vaizdingas maršrutas automobiliu yra aprašytas čia.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Tunisas

Balandžio pabaiga. Nuo paskutinės kelionės į JAV prabėgo tik 3 mėnesiai, o aš ir vėl sergu – kelionių virusas. Reikia kažko greito, arti, pigiai ir šiltai. Taip reikia, kad esu pasiruošusi mesti visus darbus ir sprukti iš dabartinės, mane supančios, per daug gerai pažįstamos aplinkos. Tunisas, Egiptas, Turkija. Paskutinė minutė.

Kur šilta? Kur gana civilizuota? Kur man būtų smagiausia?

Kaip pakeliauti ir tuo pačiu užsidirbti?

Ką moku geriausiai? – Mokyti anglų kalbos!

Neilgai trukus visiems pažįstamiems išsiunčiu žinutę, ieškodama žmogaus norinčio suderinti individualius, intensyvius anglų kalbos kursus su poilsiu Tunise. Stebiu žmonių reakcijas:

“Labai norėčiau, bet atsisakysiu. Man geriau čia vietoje kursai. “

“Ačiū, bet nereikia. O ir iki Tuniso toloka važiuoti.”

“Ačiū, ką tik grįžau iš atostogų.”

“Neturiu tam galimybių šiuo metu.”

“Kad ne. Naujas paslaugas siūlai?”

“Reikia pagalvoti. Tai pakankamai įdomu.”

“Užkliūvo man šitas pasiūlymas! Pati mielai tokia proga pasinaudočiau.”

Apibendrinant, buvo trys rimtesni susidomėjimai ir, jeigu šiek tiek kitokios aplinkybės, planas būtų pavykęs. Idėją teks patobulinti.

***

Į kelionę vykau tik ilsėtis. Su mylimuoju, kuris pamatęs mano didžiulį troškimą pasprukti, sutiko keliauti kartu į Tunisą. Kadangi Tunise pabuvojo dauguma lietuvių, dviračio neišradinėsiu ir istorijų nepasakosiu, bet keletą dalykų paminėsiu:

PATARIMAI

Susas. Viešbutis Hill Diar (3*), ant jūros kranto tiesiogine to žodžio prasme. Toliau nuo Suso medinos, bet pasivaikščiojant pakrante per pusvalandį galima ramiai pasiekti centrą. Turi tikrai daugiau “žalios teritorijos” nei kiti pakrantėje esantys viešbučiai, o ir paplūdimys jaukesnis, nes kuo arčiau centro, tuo daugiau vietinių, “patruliuojančių” pakrantėje ir įkyriai siūlančių spurgas, cigaretes ar niekam nereikalingus karoliukus.

Kambarys. Novaturo kataloge yra toks dalykas kaip PROMO kambarys, tai reikšia, kad nuvykę, jūs galite gauti bet kokį kambarį (nebūtinai jums patinkantį). Kaip gi taip? Mes norime kambario su vaizdu į jūrą! Prie paketo kainos pridėjus 100 lt, užsisakome standard kambarį ( ir galimybę pareikšti pageidavimą dėl jūros). Realybė: viešbutis 4 aukštų, gauname kambarį antrame aukšte, pro kurį matome viešbučio teritorijos pakraščius ir net jūros lopinėlį, kai gerokai persisveriame pro balkono kraštą. Kambarys vėsus, šaltas, šiek tiek priplėkęs, o baldai… Papildomi 14 dolerių ir gauname nuostabų , atnaujintą, šiltą, sausą kambarį 4a., su nuostabiu vaizdu į jūrą, baseiną, palmes ir net tolumoje šmėžuojantį Monastirą. Sezono pradžioje ir pabaigoje, kai nėra karšta, 4a. pats maloniausias, bet vasarą manau, būsite labiau patenkinti, jei gyvensite žemiau.

Maistas. Viskas įskaičiuota – gal ir gera mintis, bet ne šitam viešbutyje. Turėjome HB ir buvome tuo patenkinti, alkoholio nevartojame, “sultys” ( milteliais nudažytas vanduo) nepasirodė nei sveikos, nei skanios. Daug daržovių, įvairi mėsa, monotoniškas desertas, jokių vaisių, išskyrus apelsinus vakarienei. Valgyti turėjom ką :). Turizmo informacijoje (ji šalia tos vietos, kur taksi jus išleis atvažiavus į mediną), susižinome, kur artimiausias supermarketas (pranc. Grand generalle) ir jame nusiperkame, ko trūksta. Šalia viešbučio (5-7min kelio) yra turistams skirtas shopping centre, visko jame rasite, net jogurtų ir ledų ( daržovių, duonos ir panašių dalykų – ne). Maistas gatvėje? Pirkom vietinius kebabus – papločiai kaip stori blynai, ant jų užmeta padažo, porą šaukštų kopūstų, mėsos ir bulvyčių free. Skrandis galvoja, kuo čia jį “pašėrė”, o tu lieki ilgai ilgai sotus :)

Kadangi pusryčiai trunka 6:00 – 10:00, gali pusryčiauti du kartus (mes kartais taip ir darydavom). Jokių problemų keltis 6:00, nes Lietuvoje jau 8:00. Turėjau su savimi termosinį puodelį. Tad arbatos išgerdavau ir vėliau. Turėjau ir arbatos įvairios, nes viešbutyje tik juodoji, kurios LT niekada negeriu.

Orai. Buvo visokių dienų - karštų ir vėsių - puikus derinys, nes galėjom derinti buvimą prie jūros su pasivaikščiojimais po Suso mediną, išvyką i amfiteatrą El Jem mieste,  kuriame, jeigu būtų karšta, ilgai neliktum.

Kelionės ir viešbučio nuotraukos

Pirkiniai. Sousse (Suso) turguje prekeiviai kaip užsikirtusi plokštelė kartoja “Hello Russia”, “Dobrij den” arba “Dzen dobrij”, kiša rankas pasisveikinimui, o jeigu atsisakai, įsižeidžia ir mesteli “Respect me, respect you” (gerbkite mane, gerbsiu jus). Daugelis moka pasisveikinti lietuviškai, o kartą, atsisakius kažką pirkti, išgirstame, kad tai -  “Gariūnai price” (Gariūnų kaina).

Kaip bebūtų, kai ką svarbaus galime išmokti iš vietinių - tapti atspariems žodžiui NE. Girdi jį kasdien tūkstantį kartų, bet vis tiek kviečia užeiti, pažiūrėti, užkąsti…

Kelionės kaina: 908 lt, 8 nakvynės, HB, Hill Diar 3*, data 2010 04 30 - 2010 05 08. Linkiu ir jums aplankyti Tunisą. Verta!

Rodyk draugams

sekmeskodas

Anglų kalba ir amerikiečiai mano akimis

Neabejoju, kad kai kurių iš jūsų patirtis šiuo klausimu didesnė už manąją, bet profesija įpareigoja skirti atskirą įrašą anglų kalbai, kad ir mano studentai bei visi, ketinantys tobulinti anglų kalbą, nors truputėlį paragautų mano potyrių.

Lietuvoje dažniausiai mokomės British English. Taip įprasta. O Valstijose, kaip žinote, American  English. Susikalbėsite vis tiek. Ir tikrai bus paprasčiau, nei kalbėtis su  škotu Anglijoje. Pabuvojus Valstijose sugrioviau savyje keletą stereotipų. Pirma, kad dauguma amerikiečių kalba taip, kaip juodaodžiai (beje, juos vadinsiu afro-amerikiečiais) mūsų žiūrimuose filmuose. Tikrai ne, nes visi kalba aiškiai ir taisyklingai, išskyrus tuos pačius afro-amerikiečius, kurie dėl tingėjimo ar išsilavinimo stokos sumala žodžių kratinį. Bet jeigu labai reikia, klausi dar kartą ir  gauni aiškesnį atsakymą.

Savo anglų kalbą patobulinau mažiau nei tikėjausi, nes vienintelis žmogus kuris vartojo man nežinomų žodžių, buvo koledžo dėstytoja Lori. O amerikietiško slengo, kurį irgi minimaliai aplinkiniai naudojo, mokytis nepanorau. Gal kada vėliau. Beje, nuoširdžiai patariu į JAV vykti tik pramokus anglų kalbos,nes be jos ten nė žingsnio. Floridoje, aišku išsiversite ir su ispanų kalba, bet ką daryti kitose valstijose? Jeigu tikitės anglų kalbos išmokti nuvykę į JAV ir vien tik iš bendravimo  su amerikiečiais, galite nusivilti, nes jie tikrai vengs jus taisyti ir pritariamai linkčios, ką besakytumėte. Priežastys? -Nemandagu arba kam vargintis, jeigu jus ir taip kažkiek galima suprasti. Be to, net ir aštuntus metus Floridoje gyvenantis mūsų naujasis draugas vis dar daro keletą (tik keletą) gramatinių klaidų (pvz. people has) o vietiniai “neišsilavinę” amerikiečiai naudoja dvigubą neiginio formą (I don’t know nothing) arba will po IF (anglų kalbą mokantys supras apie ką aš). Vis dar pamenu, kaip Tomas, norėdamas pagirti Lori keptą duoną ir pasakyti, kad negali atsispirti nesuvalgęs dar vieno gabaliuko (angliškai “I can’t resist” arba panašūs analogai) ištarė “I can’t stand your bread” (”negaliu pakęsti jūsų duonos”). Niekas nė nesureagavo. Tik aš mintyse sukikenau.

American ir British English skirtumai. Jeigu reikia į tualetą, ieškokite Restroom. Namų valdoje - Bathroom. Mobilus telefonas taps cell phone, greitkelis - highway, o didesnės reikšmės greitkeliai, jungiantys valstijas - interstate. Sausainiai - cookies, automobilio bagažinė - trunk (aš užsimiršus keletą kartų kartojau boot (Br.En.) , gerai, kad gestų kalba universali).

Atrodo esu keliavusi , bet net ir po mėnesio buvimo man neįprasta girdėti “How are you doing?” (Kaip sekasi? Kaip reikalai?) vietoj lietuviško tradicinio pasisveikinimo “Hello” ar “Good day” (Labas. Laba diena.). Tad netyliu ir atsakau “I’m fine. How are you?”. Taip ir pasibendraujame.

Dirbtinės šypsenos. Apie jas pagalvojau tik grįžusi į Lietuvą. Visi žmonės, su kuriais bendravome tikrai švietė natūralia šypsena. Vienintelis, kuriam jos trūko, buvo vaikinukas iš Danijos. Juokinga net. Bet ir gera, kad sutikome daug puikių šiltų žmonių.

Amerikietiškas vartotojiškumas. Ir taip, ir ne. Ar bent įsivaiduojate, kiek JAV gyvena imigrantų, tame tarpe ir lietuvių. Visiems reikia elementarių kasdieninių dalykų. Prieš kelionę maniau, kad amerikiečiai labai vartotojiški, bet dabar manau, kad ne amerikiečiai, o mes visi. Visi vietiniai, pas kuriuos buvome apsistoję, saikingai apsikrovę daiktais (neatmetu versijos, jog dėlto, kad gali bet kada išmesti ir nusipirkti naują daiktą, bet mus priėmę žmonės buvo tikrai atsparūs pirkimo manijai). Netgi vakarėlio pas Edį metu, visiems svečiams kartu su didele vienkartine ir vienintele stikline buvo įteiktas markeris, kad užsirašytume vardą ir visą vakarą naudotumėmės ta pačia stikline. Visai logiška. O logiką (gyvenimišką, ne matematišką :) ) aš mėgstu. Bet įprotis važiuoti mašina iki tualeto, esančio už 100m ar šiukšliadėžės už 50m daugiau nei keistas. Būna ir taip.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Kennedy Space Centre ir astronautai

Vieta kur amerikiečiai pakilo i Mėnulį. Vieta iš kur greičiausiai skris į Marsą.

Važiuojame pas astronautus! Paliekam Titusville miestelio pakraštį, kur ir esame  apsistoję ir važiuojame salos , kurioje įsikūrusi NASA, link. Pagrindinis dalykas, kurį pastebi vos įvažiavęs, yra tai, kad Kenedžio kosminių skrydžių centro kompleksas yra kur kas didesnis, nei atrodo žiūrint į žemėlapį. Atstumai skiriantys įvairius pastatus, gamybos kompleksus ir raketų paleidimo aikštelės svyruoja nuo kelių iki keliolikos kilometrų, visi ten važinėja automobiliais, o kad keliuose ryte ir vakare sutilptų visi 50,000 darbuotojų kiekvieną dieną važiuojančių į darbą ir namo, atskiras komplekso dalis jungia greitkeliai panašūs į mūsų Kaunas-Klaipėda magistralę… Visi pastatai gigantiški, nors žiūrint iš tolo, arba per televizorių to nesimato.

Pakeliui mus lydi nuostabiai graži gamta: palmės, vandenyno ir įlankų vandens žydruma, daugybė paukščių  ir pakelėse tinginiaujantys aligatoriai. Nepaisant to, kad turistams leidžiama pamatyti tik labai mažą kosminio uosto dalelę, mūsų apsilankymas jame užtrunka 2 pilnas dienas ir su kaupu atperka 42 USD bilieto kainą. Smagiausia tai, kad būnant viduje, viskas aišku, paprasta, tvarkinga ir įdomu kaip pramogų parke, tačiau jauti, kad esi ne parke, o vietoje, kuri realiai dirba, iš kurios žmonės nuskrido į mėnulį, dabar kyla į kosmosą, kuria naujas technologijas. Kiekvienas bent kiek besidomintis technika šioje vietoje gali su džiaugsmu patenkinti savo smalsumą, o tas, kam technika ne pirmoje vietoje, gali pasisemti įkvėpimo ir tikėjimo žmonijos ateitimi.

Dėl technikos, tai suprantama, tačiau gali kilti klausimas “Iš kur tas įkvėpimas?” Dažniausiai iškilus vienokioms ar kitokioms problemoms svarstome įveiksime jas ar ne… Kurdami tikslus galvojame ar jie ne per dideli? Ar realūs?Tačiau kai realybėje pamatai raketą, su kuria žmonės vos per 10 metų nuo tikslo iškėlimo sugebėjo nuskristi į mėnulį… Pagalvoji ar ne per menki mano tikslai…?

Mėgstantiems techniką trumpai nupasakosim (čia didelis Tomo indėlis) šią raketą, tai „Saturnas V“. Žvelgiant į nuotrauką sunku pajusti kokia ji realybėje, juo labiau, kad su paprastu fotoaparatu dėl didžiulių gabaritų (raketa yra dar didesniame muziejuje) neįmanoma jos visos nufotografuoti, jos aukštis 111 m. skersmuo 10 m. Lengviausia dydį įsivaizduoti palyginus su pastatais. Štai viešbutis „Lietuva“ su savo „Dangaus baru“ pro kurio langus gėrimės Vilniaus panorama yra vos 85 m. aukščio, tiesa sakant, ši raketa vos 27 m. nusileidžia mūsų pasididžiavimui, aukščiausiam Baltijos šalyse pastatui „Europa“, kurios aukštis 148 m. O dabar pamėginkite įsivaizduoti kaip kone „Europos“ dangoraižio aukščio ir 3000 tonų svorio (apie 2000 lengvųjų automobilų sudėtų į viena krūvą) daiktas kyla į kosmosą… :)

Kokių variklių reikia norint pakelti nuo žemės šia raketą? Tam pakanka 180 000 000 arklio galių (galite palyginti su savo automobiliu), arba 126 GW galios, arba tiek, kiek energijos galėtų pagaminti 70 pilnu pajėgumu veikiančių Elektrėnų elektrinių arba tiek, kad elektra pakaktų aprūpinti maždaug 100 Lietuvų vienu metu… Žinoma tai tik momentinė galia ir raketa elektros negamino, tad šis palyginimas ne visai korektiškas, tačiau padeda suvokti apie kokius galingumus eina kalba.

Vien kuro siurbliai, kurie kas sekundę į penkis raketos variklius turėjo perpompuoti 15 tonų žibalo ir skysto deguonies (kurio temperatūra žemesnė nei -183º C) buvo galingesni nei 30 traukinių lokomotyvų kartu sudėjus… Vis dar sunku įsivaizduoti ar ne?

Šiandien į kosmosą kylantys Šatlai (shuttles) turi bent 5 kartus mažiau galios. Tuo tarpu net ir jie, kylant, naktiniame danguje matomi kone visoje Floridoje. Deja, jų pakilimo grafikas nesutampa su mūsų apsilankymu Floridoje, tačiau, pasak vietinių gyventojų, vaizdas stebint jų pakilimą sukrečiantis. Artimiausia stebėjimo aikštelė į kurią įleidžiami turistai yra maždaug 15 km nuo pakilimo vietos. Pirma matomas nustabaus grožio fejerverkas ir į viršų pakylantis laivas, atrodo viskas… Tačiau, kai maždaug po 6 sekundžių ateina garso banga ir po kojomis pradeda drebėti žemė, tik tada supranti kokia tai galia.

Gal ir ne visiems tai sukelia įkvėpimą. Tačiau, kai pagalvoji, ką žmonės sugebėjo sukurti, pasidaro gėda dėl kuklių savo norų ir minčių.

Pirmąją dieną skiriame  ekskursijoms po teritoriją, sekančią dieną lankome rmuziejus ,kurių ten kokie 7), kino teatrą (kur rodomi tikrai gražūs 3D filmai apie kosmoso tyrimus), pakilimo į orbitą simuliatorių-atrakcioną, kuris vertas bet kokio disnėjaus parko. Susitikinkame su astronautu.

Kapsulė kuria atronautai keliauja iki kažkokio taško kosmose ir atgal. Taip ji atrodo po skydžio, ištraukta iš Atlanto, nes nusileidžia jie vandenyne. Vietos joje labai mažai. Įsivaizduokite VW Beetle ir ištisai, neišlipant, 4d. ar savaitę jame gyvenančius 3 žmones.

Smagiausia, kad iš tokios vietos išeidamas su savimi išsineši ne tik gerus įspūdžius, bet ir įkvėpimą, tikėjimą pasauliu ir savimi.

 

 

 

Rodyk draugams

sekmeskodas

Naujieji metai Floridoje

Baigiantis 2009-iesiems, baigiasi ir mūsų “celibatas”, t.y. nakvynės viešbučiuose ir labai minimalus bendravimas su vietiniais. Priešpaskutinę metų dieną susitinkame su Hollywoode (Floridoje toks miestas irgi yra) gyvenančiu amerikiečiu Bobu ir jo žmona Svetlana, kuri kilusi iš Baltarusijos. Floridoje jie gyvena apie 3 metus, paprastame, bet jaukiame namuke. Praplepam visą vakarą. Bobas vaišina namie gaminta vakariene ir, nepatikėsit, savo paties kepta, dviejų rūšių duona. Mėgaujamės smagia kompanija, dalinamės savo įspūdžiais, sužinom, kad Hialeah (tai miestas šalia Majamio, bet kadangi miestai, miestukai suaugę į krūvą, naujokas nelabai atskirs, kas yra kas) dažnai rodo per žinias, nusikaltimų skiltyje. Įdomiausia tai, kad mes atvykom be jokių nuostatų, nežinodami, kas yra kas ir nusiteikę pozityviai visų atžvilgiu - tad ir žmonės mūsų kelyje  pasitaiko geri ir paslaugūs.

Svetingi šeimininkai

Salamandra, kurią aptikau įėjus į vonią. Rita, ką būtum dariusi ją pamačiusi? :)

Ryte važiuojant į paplūdimį, mūsų kelias pakyla į orą. Plaukia laivas.

Atsigaivinę Atlando vandenyne, atsisveikinam su rytine pakrante ir traukiam atgal į vakarinę, nes Fort Myerse mūsų laukia žmonės, pas kuriuos viešėsim visą savaitę ir su kuriais sutiksim 2010 metus. Pasiduodam pagundai dar kartą patyrinėti laukinę gamtą, tad važiuodami Tamiami keliu išbandom vaizdingą maršrutą neasfaltuotu keliu.

Fotografuota iš mašinos

Gražu?

****

2010 - uosius sutinkame gana ramiai, nedidelėje kompanijoje. Lori - mūsų šeimininkė - yra labai aktyvi ir smagi 75m. moteris, net liežuvis neapsiverčia jos pavadinti močiute. Ji dar ir už mane aktyvesnė. Keliauja, viskuo domisi, sportuoja, keletą dienų per savaitę dėsto koledže  (mūsų aukštesniosios atitikmuo, ten apsilankėme ir mes idėjų pasisemti) dalykus susijusius su Writing, likusiomis - užsiima privačia psichoterapijos praktika. Savaitė pas ją prabėgo greitai: apsilankėm dar kartą savo pamėgtoje Sanibel saloje,  užsukome į piečiau esantį Naples miestelį (labai tvarkingas, gražus - pretty as a picture-, su puikiais paplūdimiais), aplankėm ūkininką, ekologiškai auginantį apelsinus ir dar veikėm begalę kitų dalykų. Ar teko kada nors uostyti žydintį apelsinmedį? Kvapas neapsakomai malonus: sodrus, svaiginantis, šiek tiek primenantis pakalnutes. Ta savaitė įsimintina tuo, kad Floridą užklupo šalčio banga. Taip, taip! Kartą per šimtmetį pasitaiko Floridoje tokie dalykai, bet mes sugebėjome pataikyti į dešimtuką :) . Naktimis minusinė temperatūra. Dienomis  keitėsi, dažniausiai būdavo 3-7 laipsniai šilumos, vidurdienį geriausiu atveju pakildavo iki 12 - 14. Teko traukti žiemiškus rūbus, o UGS tipo batai supermarketuose buvo gerokai praretinti. Namai geriausiu atveju šildomi kondicionieriais, prastesniu atveju - šildytuvais, o prasčiausiu - visai nešildomi. ( Orlande turėjom dvi labai šaltas naktis nešildomame kambaryje).

Lori sode pasodinom savo vardinį ananasą, per porą metų turėtų gerokai ūgtelėti.

Namas, kuriame gyveno Edisonas

Viena iš akimirkų. Edison State college, classroom. 2 anglistės.

Žydintis apelsinmedis

Sausio 7 dieną atsisveikiname su Lori, paliekame pamėgtą, nors ir atšalusią, vakarinę pakrantę ir vietiniais keliais, kad pamatytume daugiau nei važiuodami greitkeliu, traukiame į Orlando pusę, link Titusville. Miestelis, kurį galėčiau palyginti su Visaginu, nes ir buvo pastatytas siekiant apgyventi NASA darbuotojus ir jų šeimas.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Florida Keys salos

Kas labiausiai patinka Floridoje -  šiltas, saulėtas, vasariškas oras. Tampoje ir Orlande nėra labai  šilta, bet netoli Majamio ir Florida Keys salose - tikra vasara. Ir jokio lietaus! Tad antrą Kalėdų dieną traukiam į Keys. patį piečiausią JAV tašką.  Pasirodo ne mes vieni!  Kelyje susidaro rimtas kamštis.

Per visas salas eina vienas kelias arba kelias-tiltas, tad su visokiais stabtelėjimais pasigrožėti ir užkąsti, Key Weste buvom tik vėlyvą popietę (atstumas nuo Majamio iki Key West salos - 250km) O kadangi čia žiema, saulė leidžiasi apie 17 val. Tad piečiausią tašką fotografavome prietemoje.

Key west saloje pabūnam iki vėlaus vakaro, mėgaujamės kurortinio miestelio atmosfera. Kalėdinės lemputės ant palmių, suteikiančios jaukumo,  kiek tamsi krantinė pasivaikčiojimams, kuria karts nuo karto praeina turistai, centrinė miestelio dalis, pilna šurmuliuojančių turistų, suvenyrų parduotuvėlės, kuriose rasite ir aligatorių galvų, ir vienintelis “gyvo garso” muzikantas, šalia istorijos muziejaus,  traukiantis įvairias melodijas. Išvažiuoti, kaip visada,  nesinori, bet nakvynei turime grįžti į Islamorados salą, esančią maždaug salų grupės viduryje.

Hemingvėjaus namas. Įėjimas suaugusiems - 12$, vaikams - 6$

Milžiniška šokėjų pora prie muziejaus

Realybė

Islamoradoje apsistojame labai paprastame motelyje “Key Lantern”, kadangi šventinis savaitgalis net ir už paprastumą reikia mokėti - 73$ (su mokesčiais). Sekančią dieną praleidžiam Anne’e paplūdymyje.  Kas maudosi, kas ne, nes vandenyje plaukioja visokie padarai panašūs į meduzas.

Šitas padarėlis jau leigyvis gulėjo ant kranto, tačiau vandenyje vis praplaukdavo jo “bendrininkai”

Išvažiuojam iš Florida Keys sekmadienio pavakarę ir grožimės susidariusiu “kamščiu”, nes turistai vis dar “plaukia” į salas.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Majamis

Pradedant Kalėdomis ir baigiant Naujųjų išvakarėmis keliaujame per viešbučius ir po Majamį bei aplinkui jį esančias vietoves. Laikotarpis pasitaiko šventinis, atostogų metas amerikiečiams, tad couchsurfingo nariai dažniausiai patys kažkur išvykę. Bendravimo truputėlį trūksta, bet po Naujųjų atsigriebsim, nes vėl nusimato malonių susitikimų.

Koks tas Majamis? Centre, palei pakrantę, stūkso dangoraižiai, auga palmės, plūduriuoja jachtos ir motorinės valtys. Turim puikią progą pasimėgauti puikia panorama išplaukę į pusantros valandos kruizą su Island Queen Cruises, kurio kaina 26$, bet sėkmingai pasinaudojam nuolaidų kuponu ir gaunam 4$ nuolaidą vienam žmogui. Nežinau kaip visoje šalyje, bet Floridoje viešbučiuose ir turistų informacijos centruose galite paimti jums reikalingų skrajučių, žemėlapių, kuriose pilna nuolaidų kuponų įvairioms pramogoms, muziejams, kavinėms ir parduotuvėms. Sutaupysite kelis dolerius, kuriuos vėliau panaudosite mokamiems keliams ar persikėlimui per tiltą.

Kas labiausiai patinka Floridoje, tai šiltas, saulėtas, vasariškas oras. Tampoje ir Orlande nėra labai  šilta, bet netoli Majamio ir Florida Keys salose tikra vasara. Ir jokio lietaus! Tad antrą Kalėdų dieną traukiam į Keys. Patį piečiausią JAV tašką.  Pasirodo ne mes vieni!  Kelyje susidaro rimtas kamštis.

Grįžus iš salų, apsistojam Hialeah mieste, kuris tarsi koks didelis lotynų kvartalas. Visi kalba ispaniškai, aišku dauguma ir angliškai, iškabos ir reklamos daug kur ispanų kalba. Visi miestai aplink Majamį susijungę į vientisą masę, pilna lotyno-amerikiečių.

,

Paprasti Hialeah namai, tokių čia pilna

Kadangi oras puikus, naudojamės proga kuo daugiau būti gryname ore. Tad vieną rytą traukiam į Everglades Holiday parką paplaukioti pelkėse. Ši pramoga populiari visoje pietinėje Floridoje. Mūsų pasirinktame parke valandos trukmės plaukiojimas ir aligatorių šou kainuoja 24$ (su mokesčiais). Žmonių norinčių plaukti - gausybė. Gal dėl to, kad šventinis laikotarpis?

“Alligator wrestling” šou. Mums mieliau buvo stebėti aligatorius laukinėj gamtoj. Tačiau organizatorių tikslas irgi kilnus. “Paaukodami” keletą šių mažylių, jie renka pinigus kitiems aligatoriams išsaugoti.

****************************************************************

Dienos bėga. Aušta dar viena graži diena. Keliaujam Majamio paplūdimių tyrinėti. Persikeliam mokamu tiltu (1.25 $) į Key  Biscayne salą. Įvažiavimas į paplūdimio parką (parkavimas, paplūdimys, botanikos sodas su nuostabiais paukščiais) kainuoja 5$. Ir štai ką ten randam…

…daug nematytų paukščių, bailių iguanų, plačias pakrantes balto smėlio ir ryškiai oranžinį ‘truck” :)



Rodyk draugams

Next »