BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: 'Mankšta sielai/ SOUL TRAINING' kategorija

sekmeskodas

Coelho Trys Kedrai/ Three Cedar trees

“Trijų kedrų” istorija  mano kabinete kaba jau keletą metų. Nusprendžiau, jog pats laikas susirasti anglišką versiją ir ją panaudoti pamokoms. Istorija lietuvių kalba yra čia.

photo source  http://www.natures-desktop.com

My grandmother told the following story: three cedar trees sprouted in the once beautiful forests of Lebanon. As is known, cedar trees take a long time to grow, and these trees spent whole centuries contemplating life, death, nature and mankind.

They witnessed the arrival of an expedition from Israel, sent by Solomon, and later saw the earth covered with blood, during the wars with Syria. They saw Jezebel and the prophet Elijah, who were mortal enemies. They watched the invention of the alphabet, and enjoyed seeing the caravans passing, laden with colorful textiles.

One fine day, they decided to talk about the future.

- After all I have seen – said the first tree – I wish to be made into the throne of the most powerful king on earth.

- I’d like to be part of something that turns Evil to Good forever – commented the second.

- Myself, I’d like it if every time someone looked at me, they thought of God – replied the third.

More time passed, and some woodcutters came. The cedars were felled, and a ship carried them far away.

Each of those trees had a wish, but reality never asks what to do with dreams; the first was used to build a shelter for animals, and what was left over was used as a prop for bales of hay. The second tree was turned into a very simple tree, which was soon sold to a furniture tradesman. Since the timber from the third tree had no buyers as yet, it was cut up and stored in the warehouse of a large town.

They lamented woefully: “Our wood was so good, and no one found anything fine to use it for.”

Some time passed and, one starry night, a couple with nowhere to stay, decided to spend the night in the stable which had been built from the first tree. The woman groaned, in the throes of labor, and gave birth, placing her son between the hay and the wood propping it up.

Just then, the first tree understood that his dream had come true: that this was the greatest king on Earth.

Years later, in a modest house, several men sat around the table which had been made from the second tree. Before they ate, one of them said a few words about the bread and wine before them.

And the second tree understood that, at that moment, it hadn’t just been supporting a goblet and a piece of bread, but the union between man and Divinity.

The next day, two pieces of the third tree were taken and assembled to form a cross. It was left to one side, until, hours later, a cruelly beaten man was brought in and nailed to the wood. Horrified, the cedar lamented the barbaric destiny life had left it.

Before three days had passed, however, the third tree understood its destiny: the man nailed there was now the Light which illuminated all around. The cross made from its wood was now no longer a symbol of torture, but became a sign of victory.

As always with dreams, the three cedar trees from Lebanon had fulfilled the destiny they desired – but not in the way they imagined.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Skylutės širdyje

“Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis. Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė: „Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.
Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis. Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti. Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.
Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies. Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.
Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.
Galiausiai išaušo ir tokia diena.
Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:
„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.
Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.
Kai tu su kuo nors bariesi ar sakai kam nors nemalonius žodžius, tu palieki pašnekovo sieloje tokias pat skyles, kokios žioji vartuose.
Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti. Tačiau žaizda visuomet liks. Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą. Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos”.          (B.Ferrero)

Sunkiausia - mylėti kitą, kaip patį save. O būna, kad dažnai ir savęs nemylim.

Rodyk draugams

Neįprasta kalėdines istorijas skaityti po Kalėdų, bet taip jau yra, kad tik dabar skaitau M. Binchy “Kalėdų skrynelė”. Knygoje Kalėdos tik priedanga arba proga parodyti, kokie iš tikrųjų žmonių, ypač šeimos narių, santykiai, tikslai, norai ir jų potekstės. Knyga susideda iš apsakymų, man ypač patiko “Pirmasis Kalėdų žingsnis” , subtili psichologija kaip elgtis arba nesielgti su paaugliu. Istorija “Užsispyrėliai” labai gerai parodo, kas skatina nuolat burbančius žmones dar labiau burbėti, o kai burbėti gali nebelikti dėl ko, nuoširdžiai sujaudina jų bendradarbiavimas ir geraširdiškumas, siekiant padėti savo “direktorei”. O apsakymas “10 kalėdinių nuotraukų” smagus savo gyvenimiškais santykiais tarp namiškių ir netikėtomis jų paslaptimis. Juo ir dalinuosi su jumis.

“Morai Kalėdos labai patikdavo. Džimis jas tik pakęsdavo. Kai Mora buvo vaikas, Kalėdos būdavo milžiniškas įvykis: kas dieną ji atverdavo naują Advento kalendoriaus langelį, žiūrinėdavo kalėdinius atvirukus, garsiai skaitydavo eiliuotus linkėjimus, paskui atvirukus suverdavo ant spalvotos virvutės. Kalbos apie Kalėdų eglutę prasidėdavo spalio mėnesį, o dovanėlės, dailiai suvyniotos su užrašytu vardu, gulėdavo po eglute ir kone savaitę būdavo čiupinėjamos su viltimi ir net baime spėliojant, kas tai.

Kai jie susituokė, iš pradžių Džimiui tai atrodė žavu, jis bučiuodavo jai nosytę ir sakydavo, kad ji labai miela. Metams bėgant Mora pastebėjo: kaip ir daugelis dalykų, Kalėdos jam nublanko. Taigi Kalėdų džiaugsmo paslaptį ji puoselėjo vien su vaikais, gimusiais vienas po kito. Šiais metais Kalėdų Senelio reikėjo tik Rebekai. Rebeka buvo ketverių, Džonas, Džeimsas ir Orla jau per dideli. Tačiau eglutei, žiburiukams, žvakėms ir bugienių vainikui ant durų negali būti per didelis. Mora noriai darbavosi viena ir Džimio, vakare grįžtančio iš darbo, tais rūpesčiais neapsunkindavo. Su juo tarėsi tik dėl Didelės Dovanos kiekvienam vaikui.

Džeimsas dešimties metų – jis gaus dviratį. Džonas aštuonerių, jam teks elektroninis žaidimas, apie kurį dažnai užsimindavo. Rebeka gaus daug spalvingų, triukšmingų žaisliukų, Didelei Dovanai ji dar per maža, tik Orlai… ką dovanoti ištįsusiai keturiolikmetei? Mora manė, kad Orlai patiktų dovanų čekis apsipirkti madingų drabužių parduotuvėje: mokyklos draugės leisdavo ištisas valandas vien spoksodamos į jos vitriną. Džimis manė, kad Orlą nudžiugintų rašomoji mašinėlė ir trumpi mašinraščio kursai. Čia jų nuomonės visiškai nesutapo. Mora pasakė, kad dovanoti Kalėdoms mašinraščio kursus – tas pat kaip moteriai dovanoti knygą apie dietas arba Svorio stebėtojų draugijos nario bilietą. Džimis pareiškė, kad duoti vaikui tokios parduotuvės čekį – tai suteikti teisę pirkti iškrypėliškus transseksualų drabužius su tėvų pritarimu. Abu pasiūlymai netiko. Taigi jie nusprendė padovanoti jai Polaroid fotoaparatą. Tokį, kuris iš karto daro nuotraukas. Šventiška, šiuolaikinei kartai reikalinga dovana. Ją ir nupirko, suvyniojo į gofruotą popierių, sudėjo į kelias dėžutes, kad Orla, čiupinėdama dovaną šimtus kartų, iki paskutinės akimirkos negalėtų atspėti, kas ten.

Savo motinai, kuri atvykdavo per Kalėdas paviešėti, Mora nupirko šildomus plaukų suktukus. Moros nuomone, motina sekė madą ir buvo žavi; Džimio nuomone, ji rengėsi kaip šešiolikmetė, kaip moteris, nemokanti gražiai senti. Dėl jos apsilankymo per Kalėdas jis neprieštaraudavo, bet jo ir nelaukdavo. Jo paties tėvai buvo per saugų atstumą: dovanos paštu ir telefono skambutis su linkėjimais Kalėdų rytą. Džimio šeima buvo kur kas santūresnė.

Mora nupirko dailią „Tara“ segę Mari Frans, prancūzei ruošos pagalbininkei. Mari Frans turėjo erzinantį įprotį klausinėti, ar daiktas tikrai sidabrinis, ar gryno šilko, ar vynas rūšinis, ar vietos teatre geriausios. Gavusi tokią liaudišką, akivaizdžiai airišką dovanėlę, vargu ar galės skųstis. Nebloga mergaitė, galvojo Mora, tik per dažnai nutaiso rūgščią miną, trauko pečiais, varto akis, bet gal taip elgiasi visos dvidešimtmetės prancūzaitės, ištremtos mokytis anglų kalbos. Ji nepriekaištingai padaro viską, kas sutarta dėl Rebekos, daržovių ruošimo, dulkių siurbimo žemutiniame aukšte, bet jokio kito darbelio nesiims. Mora ne kartą gailėjosi, kad nesudarė tvarkaraščio, reikalaujančio šiek tiek daugiau jos paslaugų; ką besakytum, Mari Frans turi atskirą kambarį, gauna puikų maistą tris kartus per dieną, jai lieka daugybė laiko studijoms, taip pat ir kursams. Taigi niekas, net menkiausias Mari Frans nepasitenkinimas negalėjo sugadinti Morai Kalėdų, to pažįstamo džiugaus jaudulio, kai per garsiakalbius prekybos centruose jau pradėjo skambėti „Marijos sūnelis“ ir „Mažasis būgnininkas“… pradėjo gana anksti. O kai gatvėse sutvisko žibintai, Mora buvo džiaugsmingų rūpesčių įkarštyje. Motina atvažiavo apsirengusi labiau provokuojamai negu paprastai, draugė Bridžida, vėl palikusi vyrą, teiravosi, ar negalėtų švęsti su Moros šeima, ir Mora atsakė „be abejo“, nes per Kalėdas reikia jaustis laimingam, o Bridžida jos draugė nuo mokyklos laikų. Džimis dėl Bridžidos truputį paniurzgėjo. Pareiškė, kad ji kvaiša, laimė, vyrui pavyko jos atsikratyti, bet kadangi Moros motinos dalyvavimas vis tiek sugadina dieną, o lėkštės kalakutienos ir kumpio Bridžidai negaila, jis, garbės žodis, neprieštarauja – tegu atvažiuoja, tegu sau miega svetainėje ant sofos, kodėl ne, žinoma, jei atsiveš miegmaišį. Kadangi ta trenkta uošvė užima svečių kambarį, tegu miega svetainėje.

Kalėdų išvakarėse jie giedojo kalėdines giesmes. Mora – net užsimerkusi iš laimės ir dėkingumo už viską, ką turi. Jos veidas buvo toks laimingas, kad net Orla, kuriai giedoti atrodė šlykštu, senelė, kuriai atrodė, kad Mora persistengia, Bridžida, kuriai tai atrodė tikra beprotybė, Džimis, kuriam tai atrodė apgailėtina, – visi įsitraukė. Džeimsui ir Džonui buvo juokinga, jie stengėsi perrėkti vienas kitą. Rebeka manė, kad tai žaidimas ir daužė būgnelį su žvangučiais į muzikos taktą – pagal savo supratimą.

Kitą rytą po mišių jie susėdo ratu dalintis dovanų. Moros motina apsidžiaugė plaukų suktukais ir tuojau pat ištraukė iš elektros lizdo vieną lempą, kad galėtų juos išbandyti. Mari Frans gavusi „Tara“ segę gūžtelėjo pečiais ir papūtė lūpas, Džimis nuoširdžiai apsidžiaugė striuke su gobtuvu, nes nemėgo švaistyti pinigų, o striukės jam reikėjo, Mora apsimetė patenkinta šluota kilimui, kuri gali praversti, kaip aiškino Džimis, tais atvejais, kai neverta traukti dulkių siurblio.

Išvyniojant dovanas Orla buvo labai santūri. Mora juto graužatį. Galbūt reikėjo smarkiau pakovoti dėl dovanų čekio. Susikalbėti su mergaite darėsi vis sunkiau, bet tą patį sakė visos paauglių motinos; juk tik dabar, kai yra laimingai ištekėjusi, turi paaugintus vaikus, ji pati gali normaliai bendrauti su savo motina. Gal santykiai su paaugliais niekada nebūna geri. Po dešimties metų tas pat bus su miela apskritaveide Rebeka. Orla nebuvo šiurkšti ar paniurusi kaip kitų žmonių dukterys. Ji visada paklusdavo, niekada nereikalaudavo, kad būtų kaip ji nori. Pastaruoju metu tiesiog atrodė… na… kad ji šiek tiek jais bodisi. Tarsi būtų nekokios nuomonės apie savo šeimą. Nieko konkretaus, nieko, ką būtų galima pasakyti Džimiui, kuriam jo vyriausioji duktė atstojo saulę, mėnulį ir visas žvaigždes. Jam pasirodytų lyg kokia kritika, nors taip nėra. Mora nusprendė šito, kaip ir daugelio dalykų, nesakyti. Tačiau ji kramtė lūpą, kol ilgi, šviesūs Orlos plaukai užstojo gerai paslėptą dovaną. Pagaliau Orla ištraukė aparatą, kuris iš karto daro nuotraukas.

– Labai gražus, ačiū, tėti, ačiū, mama, – pasakė ji beveik tokia pat intonacija, kokia Mora dėkojo Džimiui už šluotą kilimui.
– Prašyk žmonių, kad fotografuotų tave, galėsi žiūrėti, kaip iš bjauriojo ančiuko virsti gulbe, – pasakė Moros motina.
– Ačiū, močiute, – padėkojo Orla.
– Arba galėtum fotografuoti bendramokslius vyrukus, o vėliau sveikinti save, kad su jais neprasidėjai, – patarė Bridžida, kuri sėdėjo ir rūkė piktai džiūgaudama, kad paliko vyrą.
– Taip, šauni mintis, tetute Bridžida, – pasakė Orla.

Mora pastebėjo jos susierzinimą, tačiau ir pati jautėsi nusivylusi. Jei tik Orla žinotų, kad ji išgelbėta nuo… mašinraščio kursų per mokyklines Velykų atostogas, nuo rašomosios mašinėlės ir pratybų vadovėlio. Jei žinotų, gal meiliau nusišypsotų motinai. Ir dar Mora gailestavo tvirtai nesilaikiusi sumanymo dėl dovanų čekio. Jei jis būtų Orlos rankoje, užpildytų dieną svajonėmis, kokį drabužį pirkti, jo aptarinėjimu, matavimusi, rinkimusi, pirkimu su teise grąžinti. Tačiau kas padaryta – padaryta, juk fotoaparatas su juosta dešimčiai nuotraukų keturiolikmetei yra puiki dovana.

– Ar nufotografuosi mus? – Džeimsas nekantravo įsitikinti, kad aparatas veikia.
– Mes visi darysime grimasas. – Džonas norėjo, kad nuotrauka būtų juokinga.
– Pirmiausia leiskite man išsiimti plaukų suktukus. – Moros motina jau bandė savo naujosios dovanos galią, o jos galva buvo ištisas miškas spygliukų.

Orla patraukė pečiais. Mora pastebėjo, kad tas jos bjaurus įprotis pasireiškia vis dažniau. Labai panašus į Mari Frans, nelabai draugiškas judesys.

– Tai Orlos fotoaparatas, ji gali fotografuoti ką nori, – pasakė Mora tikėdamasi palankios šypsenos, dėkingo žvilgsnio. Bet Orla tik vėl truktelėjo pečiais.
– Nesvarbu, – pasakė ji. – Nufotografuosiu, jei norite.

Jie pozavo ilgai. Mari Frans turėjo pasidažyti lūpas. Mora pastebėjo, kad „Tara“ segės ji nesiteikė prisisegti. Netrukus jie susėdo: keturi suaugusieji ant sofos, trys vaikai priekyje. Orla paspaudė mygtuką – ir stebuklingai išslinko pilkai žalsvas atspaudas, jų akyse virsdamas nuotrauka.

Keista, jie atrodo kaip negyvi, pagalvojo Mora, o kai kurių akys kaip velnių – raudonos.

Visi pripažino aparato sudėtingumą ir svarstė, ką tai išvydę galvotų apie tokius dalykus niekada negirdėję laukiniai žmonės.

Prieš kalėdinius pietus visi gavo smulkių užduočių; berniukai turėjo sutvarkyti visus popierius – tvarkingai sudėti į krūvą. Džimiui teko atnešti vyno, močiutei sukomponuoti ant stalo krekerius ir į stiklines vazeles sudėlioti šokoladinius saldainius, kurie bus patiekti vėliau. Bridžida gavo naują lininę šluostę taurėms blizginti. Mari Frans negavo jokio darbo, taigi nieko ir nedarė. Mora išėjo virti padažo ir ruošti garnyro. Atrodė, kad viskas užverda vienu metu, dubenys su patiekalais buvo sunkūs, kur bepasisuksi – po kojomis painiojosi Rebeka. Griežtai įsakiusi vaikui eiti iš virtuvės, Mora pasijuto kalta. Juk Kalėdos, kodėl ji tokia suirzusi? Jautė, kad kažkas negerai. Suėmė kvaila baimė – kaip bundant po baisaus sapno. Sutrikusi ir susierzinusi ji nepastebėjo, kaip nuo skardos nuslydęs kalakutas tėškėsi ant grindų. Stvėrė piktai jį už kojų ir bloškė atgal į skardą. Ačiū Dievui, kad virtuvėje nėra motinos ir Džimio, jie abu garsūs nosių raukytojai ir dūsautojai dėl vadinamojo Moros nerūpestingumo. Nesužinos – ir neskaudės širdies, galvojo ji traukdama iš po viryklės dešreles ir braukdama nuo jų dulkes. Ji nepastebėjo virtuvėje Orlos: vaikas stovėjo ir susimąstęs tebetyrinėjo fotoaparatą.

– Ar tau jis tikrai patinka, brangioji? – maloniai paklausė Mora.– O, aišku patinka, argi nesakiau? – Mergaitė buvo užsidariusi. Pasikalbėti nuoširdžiai negalėjo pavykti.– Ar tai buvo blykstė? Nustebau pamačiusi prieš akis šviesą, pamaniau – gal žaibas?

Orla patraukė pečiais. Tą prakeiktą gūžčiojimą aš iš jos išmušiu nevartodama fizinės prievartos, ryžtingai nutarė Mora. Į virtuvę atėjo berniukai.

– Ar padarysi dar vieną nuotrauką? Nufotografuok mus lauke, – prašė jie.– Ne.– Būk gera, Orla, aparatas tam ir yra.– Ne, man pasakyta, kad galiu fotografuoti ką noriu.– Tai ką tu ketini fotografuoti? – nekantravo jie.– Tiesiog atsitiktines akimirkas šen bei ten; suprantate, tikrus Kalėdų vaizdus, o ne vien pozuojančius, besišypsančius žmones.

Jie paliko ją ramybėje. Mora švytėjo. Tikriausiai Orlai dovana išties patinka, o gal ji net susidomės fotografija. Būtų puiku. Mora per daug negyrė Orlos sumanymo, kad ši jo neatsisakytų.

Orla nuėjo į garažą, kur buvo laikomas vynas. Tėtis negirdėjo jos įeinančios ir nenumanė, kad ji ten, kol to nepranešė blykstelėjimas ir aparato spragtelėjimas.

– Orla! – sukriokė jis greitai puldamas prie jos. Kaip pagreitintame filme skubiai atitraukė rankas nuo Mari Frans – jos tiesiog nukrito nuo merginos. Mari Frans pusiau šypsodama žiūrėjo į duris. Ji taisėsi palaidinukę.– Kas čia per kvaili juokai? – Tėvas nespėjo, Orla jau grįžo į kambarį, o Mora atėjo pažiūrėti, kas per sambrūzdis.– Nieko, aš tik fotografuoju sau, tu gi leidai.– Ak, Džimi, duok jai ramybę. Tai jos fotoaparatas, tegu fotografuoja ką nori. – Mora grįžo į virtuvę.– Supranti, tai tik žaidimas, toks kalėdinis žaidimas, – karštai aiškino Džimis, bet Mora nesidomėjo, o Orla išėjo pasižiūrėti nuotraukos ramioje aplinkoje.

Bridžida valgomajame rūpestingai blizgino stiklus šventiniams pietums, bet jos mintys buvo anaiptol ne šventiškos. Kodėl dėl to šunsnukio ji priversta glaustis svetimuose namuose, švęsti Kalėdas kitoje šeimoje? Ji jam dar parodys. Tikrai jį už tai nubaus. Jei tik turėtų pinigų. Gyvenimas toks neteisingas. Pažiūrėkite į visą tą krištolą ir sidabrą Moros namuose, jie jo beveik nevertina. Tas mažas indelis ant bufeto galėtų kainuoti keletą svarų, o prikištas pieštukų ir lipnios juostos.

Kišdama indelį į savo rankinę Bridžida išgirdo kažką spragtelint ir pamatė blykstelėjimą. Prie durų abejingu veidu stovėjo Orla.

– Aš tik valiau nuo jo dulkes, Orla, supranti, tryniau į kai ką rankinėje.– Žinau, tetute Bridžida. – Orla išnyko nespėjus paprašyti parodyti nuotrauką.

Svetainėje močiutė turėjo išdėlioti saldumynus ir krekerius, o iš tikrųjų laikydama už kakliuko butelį gėrė šventinį brendį. Ji vos neužspringo, kai Orla įėjo į kambarį, o išgirdusi sušnypščiant fotoaparatą išplėtė akis.

– Nekvailiok, mergaite, labai vaikiška išeikvoti dešimt kadrų niekams, o paskui nuotraukas išmesti.– Žinau, močiute, bet aš ir esu labai vaikiška, – pasakė Orla.

Buvo beveik pietų metas, netrukus turėjo pasigirsti Moros kvietimas prie stalo. Berniukai buvo įtartinai tylūs. Orla nuėjo prie jų durų ir nepasibeldusi įėjo. Džonas kosėjo, o Džeimsas rūkė elegantiškai mojuodamas cigarete.

– Esate įamžinti ateities kartoms, – pasakė Orla, kai fotoaparatas blykstelėjo.– Mus užmuš, – rimtai pareiškė Džeimsas. – Kalėdos bus sugadintos.– Tik jei pamatys nuotrauką, – atsakė Orla.

Laukdama motinos kvietimo pietų savo kambaryje ji išdėliojo nuotraukų kolekciją. Būrelis ant sofos ir grindų, raudonos akys, savimi pasitikintys veidai. Paskui motina su kalakutu ant grindų, tėvas ir Mari Frans, močiutė, gerianti iš butelio brendį, mamos draugė, vagianti sidabrą, du savo kambaryje rūkantys broliai. Liko dar keturi kadrai. Gal pafotografuos, kai bus paduotas slyvų pudingas ir kai visi išsižioję miegos.

– Pietūs paruošti, – išgirdo iš apačios džiaugsmingą motinos balsą.

Nuotrauką su kalakutu ji suplėšė į mažus gabalėlius. Mama gera. Vargšelė, bet gera. Orlos akys vėl nukrypo į nuotraukas. Tik pažiūrėkite, kokios puikios motinos Kalėdos per jos gerumą. Taip, katastrofos su kalakutu laikyti neverta, bet kitas nuotraukas ji pasiliks.

Orla iškelta galva nulipo žemyn kalėdinių pietų. Suprato, kad šiais metais ji bus svarbus žmogus. Žmogus, kurio nebegalima nepaisyti.”

P.S. Kai kuriais apsakymais pasidalinsiu su savo vyresnėliais mokiniais. Jeigu kas turite anglišką šios knygos versiją, būsiu dėkinga jei pasidalinsite. :)

Rodyk draugams

sekmeskodas

Laimingas žmogus/ A HAPPY MAN

P.S. The translation of a Lithuanian folk tale “Happy man” is here, it’s been done by my students and I’m really proud of them as their English is getting more and more fluent.

Varčiau lietuvių liaudies pasakų knygas, ieškodama nors vienos (sąlyginai) pozityvios pasakos, kurioje nebūtų siaubo elementų ar žiauraus elgesio su savo artimu ir radau štai tokią. Gaila, bet tokių mažuma.

“Laimingas žmogus”

Vienas karalius nuolatos sirgo liūdesio liga. Jokie vaistai jam nepadėjo. Kartą jis susikvietė visus išminčius ir prižadėjo pusę karalystės tam, kas jį išgydys nuo tos ligos. Išminčiai, atėję pas karalių, galvojo galvojo ir nemokėjo pasakyti, kokia liga. Jie negalėjo parinkti ir vaistų, kurie ligoniui pagelbėtų. Taip jiems begalvojant, vienas ir sako:

- Reikia suieškoti tikrai laimingą žmogų, nuvilkti jo marškinius ir jais apvilkti sergantį karalių. Pamatysite, kaip jis tuojau išgis ir dar gyvens daug metų.

Karalius, išgirdęs tokį pasakymą, labai apsidžiaugė ir nieko nelaukdamas išsiuntė savo pirmuosius pasiuntinius į pasaulį ieškoti laimingo žmogaus.

Pasiuntiniai keliavo ilgą laiką, klajojo po visokias karalystes, bet laimingo žmogaus jie nesutiko. Beklaidžiodami pasaulyje rado daug visokių žmonių: vienas turtingas, savo turtų galo nežino, gyvena taip, kad jį matant, rodos, nebėra laimingesnio; o paklausus apie laimę, pasisako esąs labai nelaimingas, dejuoja neturįs sveikatos, stiprybės. Kas yra sveikas, tas vargingas arba kitose nelaimėse paskendęs. Didelės šeimos tėvas dejuoja neištenkąs savo vaikams duonos, o bevaikiai tėvai norėtų turėti nors vieną vaikelį. Pasiuntiniai taip ir grįžo atgal, nesuradę laimingo žmogaus ir jo marškinių.

Karalius, išklausęs pasiuntinius, dar labiau susirgo. Jau niekas jam nebegalėjo padėti. Vieną vėlų vakarą išėjo karaliaus sūnus pasivaikščioti. Liūdnas jis nukeliavo toli nuo savo namų ir vis galvojo, kaip čia pagelbėti sergančiam tėvui. Taip, eidamas pro vieną aplūžusią trobelę, girdi viduje tariant šiuos žodžius:

- O, kaip gerai! Laimingai pabaigiau šios dienos darbus, pavalgiau, atsigėriau ir laimingas einu miegoti.

Karalaitis labai apsidžiaugė, suradęs laimingą žmogų. Tuojau tekinas parbėgo namo, pasiėmė kelis vyrus ir greit sugrįžo prie tos trobelės. Atsistojes prie durų, karalaitis liepė tarnams įeiti vidun, nuvilkti tam žmogui marškinius ir sumokėti tiek, kiek jis prašys, nors tai būtų ir maišas auksinių. Tarnai, įėję į trobelę, pasisveikino ir pasakė, ko nori. Dabar tas žmogelis, kurį karalaitis manė esant iš tikrųjų laimingą, pasisakė neturįs nė vienų marškinių, todėl ir negalėjo jų karaliui atiduoti.

Rodyk draugams

sekmeskodas

Smėlis saujoje/Sand in the hand

Išgyvenu pačią žiemiškiausią kalėdinę savaitę ir kaip tikra “mokyklinė” mokytoja atostogauju. Jausmas nuostabus, atsižvelgiant į tai,  kad seniai to nedariau. Pirmadienio rytą pradedu šiltu bananiniu pyragu ir Bruno Ferrero knyga, nes Tomas paliko raštelį: “Puikūs pasakojimai, paskaityk! Gal tai savotiškas atsakymas mums dėl draugų.”

Skaitau “Smėlio saują”

“Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante. Staiga jos paklausė:

-Mama, pagaliau pavyko surasti draugą. Kaip jį išsaugoti?

Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus ir kuo labiau gniaužė,  tuo smarkiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o paskui sušuko:

-Supratau!”

Gyvenime mane kartais užklumpa klausimas -  “Kas gi vyksta su tais draugais?” Vieni ateina, kiti išeina. Migruoja.  Atvažiuoja. Išvažiuoja. Gyvena savo gyvenimus, tarsi neleisdami būti jų gyvenimo dalimi. Draugai yra, bet jų nėra.

O Kalėdos, pasirodo, iš tikrųjų stebuklų metas, nes šią savaitę, kiekvieną dieną gaunu patvirtinimą, kokie nuostabūs draugai ir geri pažįstami mane supa. Kažkas nerealaus po pusmečio nebendravimo sutikti Juliją ir šiltai šiltai pasikalbėti, tarsi niekur nieko. Arba pavakaroti su “turkų” grupele, kuri susiformavo dar studijų metais, o laikui bėgant ir aplinkybėm keičiantis yra priversta įsileisti “naujokę”. Malonu jaustis grupės dalimi. Ačiū Akvile, Artūrai,  Neringa ir Regina! O kai Antonio ištaria lietuviškai išmoktą  frazę “Aš tavo Kalėdų Senis. Ar buvai geras?” pasidaro smagu  ir šilta, visai kaip vaikystėj. Tai vienas iš šilčiausių mano pažįstamų užsieniečių, su kuriuo  bendrauti netrukdo tai, kad nesimatei pusantrų metų. Ačiū Anai, kuri yra nuostabi mokinė visomis prasmėmis ir kurią mokyti man didelis džiaugsmas. Ačiū Inesai ir Pavelui už nuoširdų bendravimą. Tikiuosi mūsų draugystė tik stiprės! Ačiū Vitai ir Adomui, kurie nepaisant laiko ir atstumo išlieka gerais mūsų draugais. Ačiū Vilmai ir Vaidui, kurie yra mūsų “kelioniniai” bendražygiai. Ačiū Alinai, kuri studijuodama Velse nepamiršta buvusios mokytojos. Ačiū Ingai už  šiltą “staigmeninį” skambutį, po kelerių metų “nebendravimo stažo”. Ačiū Justinai, puikiam tikslų siekiančiam žmogučiui, kuri pati keisdamasi keičia pasaulį aplink save į gerąją pusę. Ačiū Donatui, kuris visada padeda techniniais klausimais. The last but not the least, ačiū “Kito Varianto” lektorėms: Edvinai, Mildai, Agnetai, Viktorijai, Ugnei, Editai, Gintarei ir Evelinai - esu laiminga mokydamasi su jumis ir iš jūsų.

Elementaru tai, kas paprasta. Svarbiausia yra duoti, o ne imti. Tačiau kasdienybė mus taip įtraukia, kad paprasčiausiai pamirštame tai, o pamiršę imame teisintis. Šią savaitę stengiausi duoti, nieko nesitikėdama mainais. O nusiteikus  duoti - vyko maži ir dideli stebuklai.

Rodyk draugams

BAMBUKAS. Fermeris pasodina bambukų daigų į žemę ir užberia juos pelenais. Daigeliai miega ketverius metus. Kievieną rytą fermeris juos palaisto. Ketverius metus kiekvieną rytą!

 

 

bamboo

Ketvirtų metų pabaigoje augalėlis išlenda iš žemės. O tada bambukas per 90 dienų užauga 20 metrų.

 

Rodyk draugams

“Ant didelio medinio stalo degė keturios žvakės. Naktis už lango migdė snaiges, o aplink buvo taip tylu, kad girdėjosi kaip žvakutės kalbasi. Pirmoji sakė: ” Aš esu Ramybė”. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti.” Ir šios žvakės liepsnelė užgeso. Antroji sakė: “Aš esu Tikėjimas”. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.” Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę. Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: “Aš esu Meilė”. Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai- savo artimųjų.” Ilgai nelaukdama ir ši žvakė užgeso. Staiga… į kambarį įėjo vaikas ir pamatė tris užgesusias žvakes. Išsigandęs jis sušuko: “Ką darote! Jūs turite degti – aš bijau tamsos!” Tai ištaręs pravirko. Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: “Nebijok ir neverk! Kol aš degu, visuomet galime uždegti ir kitas tris žvakes: Aš esu Viltis”. Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę ir uždegė kitas. Mūsų širdyse tegul niekad neužgęsta Viltis… ir kiekvienas mūsų, kaip tas vaikas, tebūna įrankis, savo Viltimi visada galintis vėl uždegti Tikėjimą, Ramybę ir Meilę !!!”

Rodyk draugams

sekmeskodas

Viskas yra įmanoma/Everything’s possible

“G.B. Dantizas buvo Kalifornijos Berklio universiteto studentas. Kartą jis, pavėlavęs į statistikos paskaitą, nuo lentos nusirašė uždavinius, nes manė, kad tai namų darbai. Po kelių dienų jis atnešė dėstytojui išspręstus uždavinius. Pasirodė, jog du iš jų buvo ne namų darbai, o tądien dėstytojo pateikti pavyzdžiai uždavinių, iki šiol laikytų neišsprendžiamais.” (D.Taylor)

Vaikas, sakantis “Vieną dieną aš padarysiu…” Draugė norinti sulieknėti. Vyras norintis pradėti savo verslą. Dukra ar sūnus, turintys svajonių ir tikslų, norą gyventi kitaip. KITAIP nereiškia BLOGIAU. Padrąsinkit. Paskatinkit. Nepirškite jiems savo baimių, abejonių. Motyvuokit. Juk jiems TIKRAI gali pavykti. Leiskime vieni kitiems tikėti, kad TAI įmanoma!

*************************************************************

“An event in Dantzig’s life became the origin of a famous story in 1939 while he was a graduate student at UC Berkeley. During a class for which Dantzig was late, a professor had written two examples of famously unsolved statistics problems on the blackboard. When Dantzig arrived, he assumed that the two problems were a homework assignment and wrote them down. Later Dantzig received a visit from an excited professor Neyman, eager to tell him that the homework problems he had solved were two of the most famous unsolved problems in statistics”.

The child saying “One day I will…”. Your friend willing to lose some weight. Your husband eager to start his own business. Your son or daughter having their own dreams and goals, a desire to lead another lifestyle. DIFFERENT doesn’t mean WORSE. Encourage. Motivate. They can SURELY succeed. Let each other believe THAT is possible!

Rodyk draugams

sekmeskodas

Pastabumas smulkmenoms. Ar kainuoja?

Skaitau G. Rubin knygą „Laimės projektas“, kuri pagrįsta asmenine patirtimi ir kažkur tunelio gale (greičiausiai mano vaizduotėje) sužybsi viliojantis vaizdas : mano pavardė ant geriausiai parduodamos knygos viršelio.

Mano talentas bręsta, idėjos ir patirtis kaupiasi. Gal visgi būsiu tikra rašytoja? Na ir kas, kad šiuo metu tik blogui rašau. Užsienyje pilna knygų, kaip tapti sėkmingu rašytoju, kaip greitai parašyti romaną, kaip jį parduoti. Ieškau internete - gal ką panašaus siūlo ir lietuviška rinka. Nieko panašaus. Tik keleto blogerių mintys. Panašios į manąsias. Nors… atkreipiu dėmesį į įrašą  “Kaip-tapti-geresniu-rasytoju” , ypač į 3 punktą.

Bandymas prasideda. Kaip tik pastarosiomis dienomis buvo “paleisti į pasaulį“du „Sėkmės kodo“ įrašai. Neabejoju, kad tarp puslapio „fanų“ yra nemažai mane asmeniškai pažįstančių žmonių, bet tik keletas jų prasitarė, kad blogą skaito ir kad jiems patinka (nebūtinai visas) turinys. O ką mano kiti (nes blogą “seka”)? Juk „kiekviena kritikos forma reiškia vieną – jūsų straipsnius skaito.“ Išbandau trečiąjį punktą - nusiunčiu naujųjų įrašų nuorodas dviems gan gerai pažįstamoms merginoms, su trumpu prierašu „Parašiau aš. Ką manai apie šiuos įrašus?“

Pirmas atsakymas. „Nieko panašaus nesu dariusi. Į blog’us dar nerašiau.(Patikslinu klausimą.) Dėl turinio, manau visai gerai, bus dar geriau, jei pasieksi adresatą,gausi atsaką.“

Antras atsakymas (atėjęs po įrašo parašymo). „Šaunuolė, kad savo blogą atgyvinai puikiomis mintimis.“

Sulaukus pirmojo atsakymo, į galvą šauna mintis – neatidumas! Bet tenka prisiminti situaciją, kai vienas fotografas rodė nuotraukas ir klausė “Ar matai?” Bandžiau pasiūlyti keletą atsakymų ir vis galvojau, ką turiu “pamatyti”, o jis laukė, kol pastebėsiu jam rūpimas smulkmenas. Gerai, kad tai tik tokio lygio smulkmenos.

Dėl nepastabumo (iš dalies ir manojo), šiandien skalbimo mašinos pagalba „palaistėme“ žemiau gyvenančius kaimynus. Dėl neatidumo (iš dalies irgi manojo, nes vis dar pamirštu, kad mažiau patyrusi kolegė gali tiesiog nenumatyti kai kurių „aukštesnio pilotažo“ smulkmenų), šiandien „pametėm“ (o gal pametė mus) potencialią mokinę su „mokinukais“. Kai su esamais ar būsimais mokiniais bendrauju pati, numatau net mažus dalykus, tai pat dažniausiai pavyksta sureaguoti netgi į menkiausią kito žmogaus „intonacijos“ pasikeitimą. Patirtis ir susikaupimas daro savo. Padeda siekti geresnio rezultato.

Gal taip po truputį ir iš grafomanės rašytoja tapsiu? Juk „bestselerio“ autorė Rubin sako: “Atliekant po nedaug kiekvieną dieną, galima daug pasiekti.”

Dėmesys smulkmenoms: kiek jūs skiriate joms laiko? Ar turi įtakos vieta, žmonės? Ar tenka mokėti už neapdairumą?

Ar pastebėjote, kiek šiame įraše daug smulkmenų?

Rodyk draugams

sekmeskodas

Laimės projektas

Skaitau G. Rubin knygą “Laimės projektas”, tapusia 2010m. NY Times bestseleriu. Orientuota į moteris, bet gal tinka ir vyrams (spręsti jiems :) )

Skaitau, nes visa knyga remiasi autorės patirtimi. Ne vien tik teorija.

“Niekada nesitikėjau, kad peržengsiu savo ribas.”

“Spoksodama pro lietaus nutaškytą autobuso langą išvydau, kaip pro šalį skrieja metai.’Ko aš vis dėlto noriu iš savo gyvenimo?- Na…Noriu būti laiminga.”

“Atėjo laikas iš savęs tikėtis daugiau. Tačiau galvodama apie laimę vis susidurdavau su paradoksais. Norėjau save pakeisti, bet negalėjau savęs priimti. Norėjau tinkamai naudoti savo laiką, bet kartu - išklysti iš kelio, žaisti ir skaityti kada tik panorėjusi.”

“Nustačiusi, kad įmanoma padidinti savo laimę ir žinodama, ką reiškia būti ‘laimingai’, turėjau tiksliai išsiaiškinti, kaip tapti laimingesnei.”

“Norėjau pakeisti gyvenimą jo nekeisdama, o atrasdama daugiau laimės savo pačios virtuvėje.”

Autorė Laimės projektą vykdo 12 mėnesių. Knygoje rasite visą metodiką: lenteles, punktus, taisykles (galite pabandyti sau adaptuoti). Įdomiausia stebėti jos pakyčius, bandymus pritaikyti naujus dalykus savo gyvenime, aplinkinių reakciją. Ne visi jos sugalvoti principai man priimtini, bet randu ir įkvepiančių dalykų. Taikysiu. Taikau.

“Atliekant po nedaug kiekvieną dieną, galima daug pasiekti.”

“Jei nieko neįdėsi, tai nieko ir negausi.”

“Tai, kas smagu kitiems, gali nepatikti tau, ir atvirkščiai.”

“Jei nesusiduri su nesekmėmis, vadinasi ne itin stengiesi.”

Ir … Unikali mintis, netgi neįpusėjus knygos: “Kad būčiau laiminga, turiu suvokti, kada aš jaučiuosi gerai, kada  - blogai ir kada - teisi.”

“Jeigu pastebiu, kad pernelyg daug dėmesio kreipiu į ateities laimę, kurios tikiuosi pasiekti sulaukusi tam tikrą tikslą, prisimenu, kad reikia ‘džiaugtis dabar’. Jei džiaugiuosi dabartimi, nereikės pasikliauti laime, kuri manęs laukia (arba ne) ateityje”.

“Kai elgiausi kaip laiminga, tai man padėjo jaustis laimingai”.

“Laimė turi 4 pakopas. Kad koks nors patyrimas suteiktų kuo daugiau laimės, turime jo laukti ir mėgautis, kai jis pasireiškia, išreikšti laimę ir atgaminti laimingą prisiminimą”.

“Vienas iš pačių geriausių būdų pačiam tapti laimingam - tai padaryti laimingus kitus. Vienas iš geriausių būdų padaryti lamingus kitus - tai pačiam būti laimingam.”

Būkit laimingi! O aš skaitysiu - darysiu toliau :)

Rodyk draugams

Next »